Snapchat // Jaspar✔

180.

Caspar Lee

"Joe, kur tu eini?" Paklausiau kai jis iš po lovos išsitraukė lagaminą. "Joe?"

"Išeinu." Jis sumurmėjo kažką dėdamas į juodą lagaminą.

Nieko nesupratau kas vyksta. Kodėl jis išeina? Ar aš kažką padariau? Ar aš jam atsibodau? Ar Alexa buvo teisi? Kad aš galiausiai pabosiu Joe ir jis mane paliks.

"Kodėl išeini? Joe, ką aš padariau?" Drebančiu balsu paklausiau.

Joe atsiduso ir pažiūrėjo į mane, prieš užsegdamas lagaminą. "Tame ir yra esmė, tu nieko nepadarei." Jis tarė. "Tu man atsibodai. Nebemyliu tavęs."

Atrodo man pritrūko oro įkvėpti. Atrodo lyg mano širdies plakimas suletėjo. Lyg viskas, kas buvo aplink mane, tie prisimininai, nuostabūs prisiminimai sudužo į mažiausius gabalėlius.

"Tu to nepasakei," tyliai pasakiau kai Joe jau buvo prie durų.

Joe nusijuokė ir atsisuko. "Bet pasakiau. Man atsibodo būti su tavimi, dingo tą meilė, kurią jaučiau gana seniai. Dabar aš nieko tau nejaučiu, visiškai nieko."

Jaučiau kaip mano sušiktais skruostais rieda ašaros, jaučiau kaip dreba mano kojos ir rankos.

"Neišeik, Joe. Prašau." Sušnibždėjau žengdamas žingsnį į priekį. "Aš myliu tave."

"Iš šio namo išsikraustyti turi 24 valandas. Rytoj vakare tavęs matyti čia nenoriu."

Su šiais žodžiais jis išėjo.

"Caspar!" Pajutau nestiprų kratymą. "Pabusk!"

Pramerkiau akis ir pamačiau ant manęs sėdintį Joe. Kelis kartus sumirksėjau suprasdamas kodėl Joe mane pažadino. Perbraukiau per savo skruostus ir supratau, kad aš verkiau.

"Tu verkei ur prašei, kad tavęs nepalikčiau." Joe pasakė.

Trumpam pažiūrėjau į jį ir tada greitai atsisėdau ir stipriai apkabinau.

"Nepalik manęs." Sušnibždėjau.

"Nepaliksiu, nusiramink." Jis tarė glostydamas mano nugarą.

"Pažadi?" Paklausiau.

"Pažadu, meile."

:))))