Prarasta [BAIGTA] ✔

17 dalis

Jau ilgą laiką varčiau tą knygą ir ieškojau puslapio kuriame buvo surašyti kažkokių vietų pavadinimai, tačiau jo nebebuvo. Susinervinusi pastūmiau knygą į šoną ir atsistojau. Vos man tai padarius laivas pasviro į vieną pusę ir knyga dėl nemenko vėjo išlėkė iš laivo ir įkrito į vandenį. Visi išsigandę susižvalgėm, bet negalėjome bėgti link knygos, nes visas laivas būtų dar labiau pasviręs ir galbūt net apsivertęs. Staiga aš susipratau:
-Jackai?
-Taip, jis pas mane, - atsiduso jis ir ištraukęs padavė puslapį man. Aš jį apžiūrėjau ir tariau:
-Štai, šios vietos atrodo lyg bandytos nutrinti, todėl įtariu, kad jos mums nereikalingos, - ištariau ir pradėjau skaičiuoti likusias vietas.
-Keturios, - atsidusau. Staiga laivas išsitiesino, bet mes visi vos nenuvirtom. Kai laivas jau normaliai plaukė ir nebeliko jokios grėsmės visi vaikinai priėjo prie manęs ir staiga Tomas tarė:
-Palauk, ši vieta irgi atrodo kaip nutrinta, - parodė jis į kažkokį miestą.
-Taip, bet vistiek lieka trys, o mes net nežinom kur jos randasi... - atsidusau.
-Manau mums visiems reikia pailsėti, - pasakė Liam ir visi linktelėję nuėjom į savo kambarėlius.

Prabudau naktį, nes jūroje siautė didžiulė audra. Pramerkus akis vaizdas gerokai susiliejo, o prieš mano akis buvęs paslaptingasis knygos puslapis nebebuvo toks paslaptingas, nes susiliejus vaizdui iš tų raidžių kratinių aš pamačiau vietų, kurios tikrai egzistuoja pavadinimus. Visa paslaptis buvo tame, kad tereikėjo sukeisti keletą raidžių vietomis. Greitai pagriebiau puslapį ir išėjau iš kambarėlio.
-Aš išsiaiškinau! - surėkiau bandydama peršaukti audrą, bet mane išgirdo tik man už nugaros kažkaip atsiradęs Liam.
-Ką išsiaiškinai?
-Tos vietos. Tereikia sukeisti kelias raides, štai čia, - parodžiau į vieną žodį, -Atėnai, čia...- pradėjau vardinti jam visus miestus.
-Lik čia, - paliepė man, o pats nuėjo pas Jacką ir Tomą. Po kiek laiko grįžo Liam su Jacku:
-Eik pailsėti, rytoj keisim kryptį, - pasakė Jackas ir kartu su Liam nuėjo link Tomo, o aš atsidususi nuėjau į savo kambarėlį.

Ryte audra jau buvo nurimusi. Išėjus iš kajutės mane pasitiko kylančios saulės spinduliai.
-Taigi, kur keliaujame? - paklausiau priėjusi prie laivą valdančio Tomo.
-Čia, - parodė jis man į vienos iš vietų pavadinimą.
-O jeigu čia ne ta vieta?
-Tuomet mums liks dar dvi, tačiau sugaišime daug laiko... - atsiduso jis ir susikoncentravo į kelią, o aš tiesiog nuėjau prie Jacko ir Liam kurie rūšiavo brangakmenius iš karūnos. Prisėdau šalia, o Jackas paėmęs mano ranką į ją įdėjo skaiščiai mėlyną brangakmenį. Kiek žinau turtingieji juos vadina safyrais ar kažkas panašaus. Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į Jacką.
-Tu radai knygą dėl kurios greitai tapsime nemirtingi, - norėjau jį pertraukti sakydama, kad tai gali būti netiesa, bet susilaikiau. -Taigi, gal šis brangakmenis bent kažkiek parodys mūsų dėkingumą tau, - nusišypsojo jis. Aš tik šyptelėjau ir nuėjau į kambarėlį.
(Sorry kad taip šokinėju, bet čia ta vieta kai nežinau ką rašyt 👌)

Prabudau. Tikriausiai užmigau bemąstydama. Išėjusi iš kajutės pamačiau, kad jau temsta. Nuostabu. Staiga kažkas praskrido man virš galvos ir tai tikrai nebuvo paukštis. Pažiūrėjau į tą pusę iš kurios parskrido tas daiktas, tačiau ten nieko nebuvo išskyrus uolas. Bet tada įvyko kai kas ko tikrai nesitikėjau. Prasivėrė uolos ir iš jų vidaus iššovė akmens gabalas. Kas per..? Po kelių akimirkų prie manęs atsirado Liam ir kiti:
-Manau mes atvykome, - su pasididžiavimu ištarė Jackas, o Liam tik šypsojosi.
-Gerai, atvykome. O ką daryti su šitomis? - ranka mostelėjau į uolas.
-Susitvarkysim, - atsiduso Tomas ir nubėgo atgal prie vairo. -Laikykitės! - sušuko jis ir mes visi įsikibome. Staiga laivas pasviro į vieną pusę, po kelių akimirkų į kitą ir taip keletą kartų, kol galiausiai tiesiog sustojo. Ir tada prasidėjo... šimtai, o gal ir tūkstančiai akmenų skrido į mus. Vienas pataikė į laivo šoną, kitas vos nenunešė mano rankos, bet spėjau pasitraukti, todėl tiesiog pradrėskė. Mes stovėjome ir galvojome ką daryti, kai į mane parskrido maždaug dvidešimt akmenų ir aš pati nežinau kodėl žengiau keletą žingsnių į priekį ir akmenys lyg atsitrenkę į kokį skydą nukrito ant žemės.
-Turime eiti! - sušukau ir visi linktelėję pradėjo eiti, o visi akmemys skridę į mus tiesiog nukrito. Taip ėjome jau gerokai laiko kai staiga patekome į kažkokią milžinišką olą. Tenais buvo daugybė įvairių augalų, tekėjo upelis. Per patį uolos vidurį stovėjo kažkas panašaus į akmeninį altorių ant kurio buvo kažkas išraižyta. Žvilgtelėjau į vaikinus, kurie man linktelėjo ir mes visi pradėjome eiti link altoriaus. Priėję pamatėme, jog ant jo išraišyti tokie pat ženklai kaip ir kažkuriame knygos puslapyje, tačiau nei vienas nedrįsome paliesti to altoriaus.
-Na... mes dar neturime amžinybės, todėl gal jau pradėkime? - paklausė Jackas.
-Visi kartu? - nedrąsiai ištariau. Visi linktelėjo ir mes palietėme altorių. Tada kažkas nutiko ir mes visi buvome lyg papurtyti ir numesti į visas keturias puses. Susižvalgėme.
-Kažką padarėme ne taip! - pradėjo nervintis Jackas. Apsižvalgiau ir mano akys užkliuvo už kai ko esančio šiek tiek toliau nuo mūsų.
-Mes viską padarėme gerai, - ištariau, - tik ne ten. - parodžiau jiems į toliau, pačiame uolos gale stovintį mažesnį altorių, kuris nė iš tolo nebuvo toks prabangus kaip šis. Man net nespėjus sureaguoti Jackas tiesiog bėgte nubėgo link to altoriaus, nieko nelaukdamas tą patį padarė ir Liam. Mes su Tomu ėjome dvejodami. Aš tikrai nebuvau tikra ar to noriu. Juk tai darau tik dėl Liam, kaip ir Tomas. Kol mes lėtai priėjome prie altoriaus Jackas ir Liam jau stovėjo rankas padėję ant altoriaus. Mes su Tomu priėjome ir vienu metu padėjome rankas, tačiau ir vėl kažkas nutiko ir altorius mus atmetė. Tik šį kartą ne visus. Jackas ir Liam vis dar stovėjo prie jo, o mes su dėde voliojomės ant žemės. Staiga aš viską supratau.
-Ženklai ant altoriaus! - pasakiau ir nubėgau prie didžiojo akmens. -Tie ženklai primena trejetus! Nemirtingais gali tapti... - supratau ką tai reiškia kaip ir visi kiti.
-Nemirtingais gali tapti tik trys... - atsiduso Tomas. -Liam, rinktis tau. Abu su Amanda darome tai tik dėl tavęs, - ištarė Tomas man grįžtant prie jų. Liam žiūrėjo į mus abu negalėdamas išsirinkti. Po ilgoko laiko tarpo jis ištarė:
-Amanda, aš tave labai myliu, bet tėtis... jis mano tėtis ir aš tiesiog negaliu jo palikti... Atleisk man, - su ašaromis akyse ištarė jis ir davė Tomui ranką. Tuo momentu, kai Tomas padėjo koją netoli altoriaus aplink mane pradėjo kristi akmenys, ir mes visi supratome ką tai reiškia. Staiga Liam ištarė:
-Atleisk man... - ir paleido Tomo ranką, šis neišlaikęs pusiausvyros nukrito šalia manęs, o akmenys nenustojo kritę. Po kelių sekundžių prie manęs atsirado Liam ir pakėlęs nunešė prie akmens, o aš tenorėjau verkti, nes mano akivaizdoje žmogus su kuriuo praleidau visą savo gyvenimą, daugybę linksmų akimirkų. Žmogus su kuriuo liūdėjau per jo žmonos laidotuves, žmogus atnešęs į mano gyvenimą šviesą vardu Liam buvo palaidotas po akmenimis...

----------------------------------------------------
So yeah... man pačiai gaila, kad jį nužudžiau, bet taip buvo jau seniai suplanuota... tai va, dėkokit (arba ne) @CaraMell14 kad šitoj daly yra net 1056 žodžiai! Rekordas! Šitą daly su pertraukom rašiau 3 dienas tai jo... Žodžiu ką manot apie daly?
2 ilgos nuomonės + 7 vote = kita dalis ^^