Prarasta [BAIGTA] ✔

5 dalis

Jack's P.O.V

Pažvelgęs pro langą pamačiau laivą. Gerai, kai paskutinį kartą jį mačiau jis buvo žymiai mažesnis. Na, bent vėliava nepasikeitė. Ta pati juoda su kaukolėmis ir užšifruota J raide. Manau jis iki šiol nepastebėjo, kad taip parodau, jog laivas pagal viską mano. Šypteliu. Senatvė... Na, ką gi, atrodo nusimato baisiausios kelios minutės mano gyvenime. Du vienas kito nekenčiantys broliai viename kambaryje... Aš neištversiu jam netvojęs. Rimtai... Aš jį užmušiu.

*Po 5 minučių*

-Jackai, brolau! - apsimestinai maloniu balsu mane pasitiko Tomas. -Mieloji Elizabeta, gal atneštum mums atsigerti? - paklausė jis tos moteriškės. Ši linktelėjo ir išėjo. Na, dabar bent žinosiu jos vardą. Elizabetai išėjus Tomas atsisuko į mane:

-Ko nori, asile?

-Labas ir tau, broli. Kodėl nesupažindinai su mano sūnėnu? - jo piktas žvilgsnis nukrypo link Amandos.

-O kodėl nesupažindinai su mano dukterėčia? - pavaizduodamas mane paklausė jis.

-Nesvarbu, - atsisėdau. - Man reikia tavo pagalbos. Cornelią nužudė... - liūdnu balsu pasakau.

-O... Užjaučiu, - nuoširdžiai pasako jis. -Iš kur tas vaikas?

-Jinai jį rado, todėl ją ir nužudė, nes tas vaikas esą velnias...

-Nemanau, kad taip yra... Tik nesuprantu, ko tau reikia iš manęs?

-Manęs ieško daugybė sargybinių. Turi padėti man nukakti į tėvų namą. Ten pasikeisiu vardą ir užauginsiu Amandą kaip prašė Cornelia.

-Kodėl tu toks tikras, kad ten tavęs neieškos?

-Nesu tikras... Tiesiog kol ten nukaksim praeis daug laiko... Tėvai čia atkeliavo per 7 metus, mums gali prireikti ir penkių...

-Suprantu... Žinai Jackai, prieš penkias minutes būčiau tave nužudęs iš nervų, bet kai žinau kas nutiko... Aš tau padėsiu. - su milžiniška nuostaba pažiūriu į jį. Tai neįmanoma. Nors...

-Tu... tu rimtai?

-Visiškai, juk tu mano jaunesnysis brolis - nuoširdžiai nusišypso Tomas.

-Ačiū, Tomai.

-Dar nedėkok, nežinia kas mūsų laukia jūroje, - rimtai pažiūri jis į mane.

-Taigi... Tai koks tavo sūnaus vardas? - nusprendžiu pakeisti temą, nes nenoriu galvoti apie pavojus tykančius jūroje.

-Liam, - šypteli jis. -O tavoji kiek supratau Amanda. Tiesa?

-Taip... - į kambarį įeina Elizabeta nešina maistu, kuris aiškiai skirtas ne man. Tomas padėkoja ir pradeda kimšti.

-Kraukis daiktus ir vaikus. Ilgai čia ne būsim, - pilna burna pasako jis. Aš tiesiog linkteliu ir pradedu rengtis. Tai bus mano gyvenimo kelionė....