Mijos pozicija:
- Aš jausiu kavos skonį, tiesa?- paklausiau pirštus apvyniodama aplink karštą vienkartinį kavos puodelį ir pakeldama akis. Pažvelgiau į Tatiją, kuri atsisėdo prieš mane pavartydama akis ir parodydama savo susierzinimą.
- Taip, tu jausi. Nes jeigu tu dar nesupratai praradai tik savo emocijas, o ne pojūčius.- ji atkirto.
- Nebūk tokia nemaloni. Aš nauja ir net neįsivaizduoju kaip reikia kontroliuoti savo kūno temperatūros kitimą dabar, savo akių spalvos keitimąsi ir visus kitus dalykus, kuriuos ankščiau mokėjau puikiai.- greitai tariau prieš giliai įkvėpdama. Stebėjausi, jog vis dar galėjau įkvėpti, nes oro man nereikėjo, jog galėčiau judėti. Aš buvau negyva. Mano širdis neplakė ir jos man reikėjo tik tam, kad galėčiau susigrąžinti emocijas ir pakelti svirtį aukštyn.
- Aš žinau tai.- ji tarė, tad žvelgiau į ją pakeldama puodelį su kava ir priglausdama jį prie lūpų. Atsigėriau jos nejausdama jokio skausmo vos karšta kava nusileido mano gerkle.- Išmokysiu tave visko, bet dabar turi prižadėti, jog būsi atvira man. Apie kiekvieną savo juntamą pojūtį ir apie tai, kai pajusi alkį. Nenoriu nereikalingų lavonų, Mija.
- Prižadu.- tariau. Jaučiausi gerai būdama su Tatija, net jeigu ji mane erzino.- Tu nepasitiki manimi.
- Kelis kartus grąsinai mane nužudyti ir galiausiai vos to nepadarei. Po tavo mėginimo negalėjau kalbėti keletą dienų, nes tu pradurei mano trachėją ir stemplę.- ji tarė kiek per garsiai, tad vos jai nutilus Tatija apsižvalgė lengviau atsidusdama vos suvokė, jog mano pasiūlymas atsisėsti lauke, prie atokiausiai esančio staliuko, buvo geras. Niekas negalėjo girdėti kaip ji primena man tai, jog mėginau ją nužudyti. Galėčiau padaryti tai ir vėl tačiau, deja, neįsivaizduoju kaip tiksliai kordinuoti savo judesius ir veiksmus. Kaip kontroliuoti save.
- Tai buvo tavo kaltė.- sumurmėjau pavartydama akis ir atsilošdama kėdėje bei nužvelgdama gatvę, kurioje buvome.
Negalėjau paneigti, jog jausmas būti išsijungusiai buvo kitoks. Tai svaigino lyg alkoholis ar narkotikas. Nes aš nejutau nieko. Man nereikėjo rūpintis dėl to kokį poveikį mano žodžiai gali turėti ir ką aš galiu padaryti su savo tam tikrais veiksmais. Nejaučiau nieko ir tai mėgau labiausiai.
- Mano kaltė? Aš tiesiog bandžiau priversti tave nusižudyti arba priversti Dylaną nužudyti tave.- ji palinko arčiau manęs rodydama savo nepasitenkinimą.
- Ak, aš mirusi. Ačiū tau.- pašaipiai nusišypsojau ir vėl pridėdama karštą puodelį prie lūpų ir atsigerdama.- Kas bus kai jis ras mane?- paklausiau nukreipdama pokalbį kita tema. Ta, kuri man buvo kiek įdomesnė.
- Nieko. Nenoriu leisti tau nužudyti jo, nes myliu jį, bet galėsi jį pakankinti.- Tatija patrūkčiojo pečiais.
- Aš noriu jį nužudyti.- susiraukiau parodydama kaip stipriai noriu jo mirties. Niekada nenorėjau nieko kito taip stipriai kaip dabar noriu to.
Įsivaizdavimas kaip nužudau jį vertė pasijusti gyva.
Dylano pozicija:
- Kodėl tu tiesiog neleidi jai gyventi vienai? Esu tikras, jog ji pati puikiai susitvarkys.- Deividas sumurmėjo priversdamas mane rankomis stipriai suspausti vairą pažvelgiant į jį ir norint nudėti.
- Leisti jai gyventi vienai? Tu tikriausiai šaipaisi iš manęs.- atkirtau.- Nesu tikras ar ji apskritai žino kaip kvėpuoti tapus demone. Ji yra negyva ir be mano pagalbos ji mirs galutinai.
- Ji su Tatija. Ir Tatija puikiai žino kaip reikia būti demone, tad ji padės jai.- Deividas žodžiai privertė tik dar labiau susinervinti suvokus, jog vienintelis asmuo, kuris man rūpi, yra su psichopate kale demone. Nebegaliu Mijos vadinti žmogumi, nes prakeiktai nužudžiau ją.
- Kur mes esame?- nukreipiau temą suvokęs, jog neturiu nė menkiausios idėjos kokiame Luizianos mieste esu ir kur prakeiktai važiuoju. Po paskutiniojo pokalbio su Tatija, kuris įvyko prieš tris dienas, Deividas išsiaiškino, jog Tatija yra Luizianoje, tačiau neaišku, kuriame mieste ir būtent todėl per šias tris dienas aplankėme beveik visus šios valstijos miestus. Liko vos du ir tikėjausi, jog iki šiandienos vakaro rasime ją.
- Ką tik išvažiavome iš Baton Rouge, tad dabar važiuojame į Naująjį Orleaną.- jis sumurmėjo priversdamas susiraukti. Man niekada nepatiko Naujasis Orleanas, ypač po apsilankymo jame prieš penkiasdešimt metų.
- Jeigu jos nebus ten nudėsiu tave.- atsidusau ranka pasiremdamas galvą, o kita vis dar laikydamas vairą. Tikėjausi, jog ji bus ten, nes nežinau ką kitu atveju daryčiau.
- Šiuos žodžius iš tavęs girdžių jau nežinia kelintą kartą per šias pastarasias tris dienas.- Deividas sumurmėjo, tačiau aš jį ignoravau, nes tikrai neturėjau nuotaikos veltis į dar vieną konfliktą.
Neturėjau jos nužudyti, bet tai padariau ir dabar gailiuosi to. Jeigu nebūčiau to padaręs man nereikėtų tris dienas be perstojo lankytis visuose Luizianos valstijos miestuose, net tuomet, kai nesu tikras ar ji tikrai čia. Žinojau, jog ji neturi jokių jausmų ir nejaus nieko, kai pamatys mane, tačiau žinau kelis būdus, kuriais galima ją susigrąžinti.
Net jeigu ji nenorės ir neleis man galiu rasti ką nors, kas pavers ją žmogumi ir vėl. Nenoriu leisti jai padaryti kažko tokio ko ji neištvers vos jos svirtis pakils. Po to, kai ją nužudžiau mielai būčiau nusižudęs pats, bet negalėjau palikti jos vienos, ypač su Tatija ar Deividu.
Turėjau susigrąžinti ją.
《|》
