Mijos pozicija:
Vienintelis dalykas, kurį žinojau, tai tai, jog turiu mirti. Mano didžiausia baimė buvo tai kuo aš pavirsiu. Nenoriu būti dar blogesnė nei esu dabar. Man sunku suvokti kas per velnias darosi su manimi, net jeigu žinau viso šito priežastis.
Man reikia mirti.
Tai buvo viskas apie ką galėjau galvoti kai Deivido rankos stipriai suspaudė mano liemenį jam patraukus mane nuo Tatijos kūno. Vos pamačiusi kraują srūvanti iš jos kaklo suvokiau, jog tai mano kaltė. Kad ir kaip stipriai nekenčiau jos ir svajojau apie jos mirtį negalėjau suvaldyti kaltės jausmo ar kas per velnias tai buvo.
Neprireikė nė akimirkos, kai mano akys atgavo normalią būseną ir aš leidausi Deivido vedama link laiptų. Jis nesakė nė žodžio man, tiesiog vesdamasis mane laiptais viršun. Vos pagreitinau žingsnį norėdama neatsilikti ir galbūt sumažinti skausmą rieše, kurį jis spaudė, pajutau skausmą visame kūne. Ji nustūmė mane nuo laiptų ir vien pavirtimas demone arba kad ir kas per velnias aš esu leido panaikinti tai. Demonai nejaučia fizinio skausmo, nes jie negyvi. Tokia turėčiau būti ir aš.
- Būk kambaryje, Mija. Aš turiu tai omenyje, nes jeigu išeisi nukentėsi daug stipriau.- Deividas rimtai tarė įstumdamas mane į vieną iš kambarių ir stipriai užtrenkdamas duris po savęs.
Vos išgirdusi kaip jos užsirakina atsirėmiau į lygią ir tamsią medieną nuslysdama žemyn. Vos susidūriau su žeme palinkau į priekį nusiimdama batus, kurių vieno kulnas buvo išteptas krauju, kas privertė gerklėje susidaryti gumulą.
Atsirėmiau į duris atlošdama galvą ir stipriai sukasdama dantis.
Šarlotė negyva, mano motina tikriausiai eina iš proto, nes dingau iš jos laidotuvių ir vis dar nepasirodžiau, Deivido gerumas, Tatijos būvimas kale, Dylano šaltumas.
Viskas mane stumia link to dalyko, kurį turiu padaryti. Nesvarbu kas, vienu ar kitu atveju aš vis tiek turėsiu tai padaryti. Norėsiu ar ne.
Atvirkščiu delnu perbraukiau per veidą vos keletas ašarų nusileido juo. Tyliai sukūkčiojau stipriai užmerkdama akis ir sukasdama dantis.
Negaliu mirti iki nepriversiu jo jausti. Man reikės jo, kai pabudusi būsiu išsijungusi. Man reikės kažko kas padėtų man susivaldyti ir nenužudyti kiekvieno sutiktojo. Man reikės jo.
Dylano pozicija:
- Man skauda.- Tatija vos prakalbėjo sunkiai tardama žodžius. Ji sėdėjo ant sofos prie gerklės laikydama prispaustą baltą rankšluostį. Žmogus nuo to būtų miręs. Ji prarado beprotiškai daug kraujo, tad dabar kone visas įėjimas ir laiptų priekis skendi kraujyje.
- Ko tu tikėjaisi?- sumurmėjau. Žinojau, jog raudonplaukė stipri ir tai tik pasunkino tai, jog trokštu jos mirties.
- Jeigu ne Mijos žmogiškumas, kurio ji dar neprarado, tu jau būtum mirusi. Prisiekiu Tatija jeigu prisiartinsi prie jos nudėsiu tave.- Deividas tarė pro sukastus dantis priversdamas mane nusijuokti.
- Nusprendei užimti mano vietą? Patikėk tau taip pat nusibos saugoti ją ir tu tiesiog nuleisi svirtį žemyn.- garsiai nusijuokiau įsiklausydamas vos išgirdau garsą iš viršaus. Negalėjau suprasti kas tai, nes jis buvo per toli.
- Aš nesu toks kalės vaikas koks esi tu. Neketinu išsijungti dėl tokios kalės kaip ji. Nedrįsk prisiliesti prie jos, nes tuomet leisiu tau įsijungti skausmingiausiu būdu.- jis tarė pro sukastus dantis ir apsisuko nueidamas prie laiptų bei perlipęs kraujo balą pradėjo lipti jais.
Ignoruodamas jo žodžius nuėjau prie sofos atsisėsdamas prie Tatijos ir suimdamas rankšluostį, kurį ji laikė, bei prilaikydamas jį.
- Išvykime.- ji sunkiai ištarė vienintelį žodį privertusį mane susiraukti. Papurčiau galvą atsidusdamas. Jos žaizda neilgai trukus užsitraukus ir ji vėl neužsičiaups man į galvą kaldama tas pačias, jau pabodusias nesąmones.
- Ne, Tatija. Pirma aš nužudysiu ją neleisdamas jai pavirsti stipresne demone nei esame mes visi ir tuomet nes dingsime iš čia visiems laikams. Pamiršime Toronto miestą ir nesugrįšime čia.- tariau suimdamas jos ranką ir prispausdamas ją prie rankšluosčio bei paleisdamas jį.
Atsistojau nuo sofos apeidamas ją ir nueidamas prie tų pačių laiptų. Perlipęs kraujo balą, kurią turės valyti Tatija, nors tikriausiai ji privers ką nors tai padaryti, užlipau laiptais nueidamas ten kur girdėjosi balsai.
- Aš nenoriu-
- Jeigu nori, jog jis sugrįžtų sutiksi.- Deividas nutraukė raudonplaukės drebantį balsą.- Skausmas jį sugrąžins.- jis pridėjo man atsistojus tarpduryje ir pažvelgus į tą pusę kur sėdėjo ji.
Jis valė ašaras nuo drėgno Mijos veido jai žvelgiant žemyn. Jos abiejų rankų pirštai žaidė vienas su kitu jai nervingai kramtant lūpą.
- Tai nėra tikrasis jis, tiesa?- ji tyliai paklausė pakeldama akis. Mačiau kaip ji norėjo pavelgti į Deividą, bet jos žalios akys nukrypo į mane. Ji giliai įkvėpdama žvelgdama tiesiai į mane tuo žvilgsniu, kuris man buvo pažįstamas. Prabilau duodamas atsakymą į jos užduotą klausimą.
- Tai tikrasis aš.
《|》
