Dylano pozicija:
Žvelgiau į juodas merginos akis nematydamas jose nieko. Arba bent jau to ką norėjau matyti. Tikėjausi pamatyti baimę jose arba bent kokias jos užuominas, bet jose nebuvo nieko. Norėjau, jog ji bijotų manęs, bet ji akivaizdžiai to nedarė.
- Tu tikrai taip pasiryžusi mirti?- paklausiau jos matydamas kaip ji nusuka akis atsidusdama.
- Jeigu tu nenužudysi manęs, tuomet aš vis tiek mirsiu. Nes arba aš nusižudysiu nesąmoningai, nes mano kūnas norės to, arba man tiesiog pabos visas šis mėšlas su mano kūno keitimuosi ir viskuo kitu.- ji tarė pažvelgdama į mane man galint matyti kaip jos akys atgauna įprasta spalvą. Nebuvau tikras, bet dėl kažkokios priežasties nebejaučiau to noro nudėti jos kokį jaučiau, kai pirmąjį kartą pamačiau ją po savo išsijungimo.
- Tu ketini nusižudyti?- paklausiau.
- Klausyk jeigu tai viskas ko tu norėjai iš manęs tuomet aš eisiu. Neketinu klausytis tavęs, kai tu dar kartą pakartosi, jog nori mano mirties. Nes aš žinau tą jausmą. Kartais pati to noriu.- ji menkai nusišypsojo patrūkčiodama pečiais ir pasilenkdama bei pasikeldama rankinę nuo žemės.
- Aš pasakiau tau, jog negaliu nustoti galvoti apie tave, o tu ketini išeiti?- paklausiau gerokai susierzinęs.
- Tu pasakei ko norėjai, aš tau atsakiau kokia to priežastis. Jeigu nenori jausti patarčiau ieškoti kažko kas nuleistų tavo svirtį. Jeigu ji būtų pilnai nuleista tuomet tu jau seniai būtum nužudęs mane. Tačiau dabar negali, nes tu vis dar jauti.- ji tarė praeidama pro mane ir eidama ten kur yra vartai leidžiantis įeiti į mūsų namo teritoriją. Sekiau ją pralenkdamas ir žinodamas, jog ji pavartė akis kas privertė susiraukti. Nežinojau iš kur tai žinau, bet buvau tikras, jog ji tai padarė.
Apėjęs tvorą nuėjau prie atidarytų vartų įeidamas į vidų ir eidamas prie namo durų. Atidariau jas įeidamas į vidų ir nueidamas prie laiptų. Užkilęs jais nuėjau prie savo kambario durų įeidamas į vidų ir sustodamas.
Uždariau duris po savęs atsidusdamas ir suvokdamas, jog ji teisi. Man reikėjo rasti kažką kas padėtų nuleisti svirtį ir pamiršti visas likusias emocijas. Net jeigu prakeiktas Deividas galvoja, jog turi būdą, kuris galėtų priversti mane įsijungti ir vėl, jis klysta. Tatija ras arba žinos būdą kaip man išsijungti visiškai ir jam tikrai nepavyks to pakeisti.
Mijos pozicija:
Nežinau kiek laiko sėdėjau ant sofos svetainėje, tačiau tai truko tikrai kelias valandas kol galiausiai Deividas įžengė pro namo duris kartu su Tatija. Vos durys atsivėrė apsisukau pažvelgdama į jį ir matydama kaip jis numeta kuprinę ant žemės prieidamas prie manęs.
- Kur tu dingai? Po chemijos neradau tavęs.- jis tarė norėdamas mane apkabinti, bet aš atsitraukiau. Apėjau jį atsisėsdama ant sofos ir nusišypsodama.
- Jis jaučia.- tariau pakeldama akis į jį ir matydama kaip Deividas susiraukia. Jis priėjo prie sofos atsisėsdamas šalia manęs, tačiau aš neatitraukiau akių nuo židinio, kuris nedegė ir kur prieš tai stovėjo Deividas.
- Gali paaiškinti man? Nes aš nesuprantu tavęs, Mija.- jis atsiduso.
- Jis nusivedė mane į mišką prie namo tvoros. Ir pasakė, jog negali nustoti galvoti apie mane. Supratau, jog tai geras ženklas, tiesa? Jog jis jaučia kažką, tiesa?- pažvelgiau į jį girdėdama ir matydama kaip Deividas menkai nusijuokia.
- Tu tikrai akla, Mija. Jis pradeda jausti ne bet ką, o jausmus tau. Kai jis buvo savimi jis galėjo juos paslėpti, bet dabar jis pats to nesupranta.- jis atsiduso žvelgdamas į mane. Nuleidau akis susiraukdama ir papurtydama galvą.
- Tu sakai, jog aš.. jis negali turėti jausmų man. Mes buvome tik draugai. Neskaitant vieno bučinio, kuris taip pat buvo klaida. Mes buvome draugai.- tariau nusijuokdama.
Dylanas buvo mano draugas. Buvo. Kol neišsijungė ir nepradėjo prisiekinėti bei grąsinti, jog nužudys mane. Tai vienintelis jo tikslas pastaruoju metu ir retkarčiais aš tikrai noriu, jog jis tai padarytų. Taip man nebereikėtų kentėti viso šito ir jis sugrįžtų. Tai viskas ko man reikia. Net jeigu tuomet būsiu išsijungusi.
- Tu laikei jus draugais. Aš žinau ką jis jautė tau ir patikėk manimi, tai nebuvo draugiški jausmai. Ir dabar jie grįžta.
《|》
