Mijos pozicija:
- Kas ta mergina iš tiesų?- paklausiau galiausiai neiškęsdama tylos. Prieš tikriausiai penkiolika minučių liepiau jam išeiti, bet jam to nepadarius nesakiau nieko. Tad visą šį laiką tiesiog tylėjome sėdėdami mano namų virtuvėje. Tiesa sakant sėdėjau tik aš, nes tamsiaplaukis pasirinko stovėti.
- Tu kalbi su manimi.- jis apsimestinai nustebusiai tarė kas privertė norėti nusišypsoti, bet aš nepadariau to, tiesiog pavarčiau akis. Vis dar jaučiau pyktį jam, nes susitaikyti su tuo, jog tokie padarai kaip jis apskritai egzistuoja nebuvo lengva.- Su Tatija draugavau prieš kelis dešimtmečius. Ji viena iš tų įkyrių merginų, tad tiesiog palikau ją. Deja, ji spėjo susibendrauti su Deividu ir dabar atvyko pas jį erzindama mane savo egzistencija.- jis pavartė akis galiausiai atšlydamas nuo sienos ir prieidamas prie stalo, kurio kitoje pusėje sėdėjau aš.
- Tu myli ją?- paklausiau.
- Žinoma ne.- jis nusijuokė priversdamas mane kiek lengviau atsidusti, bet žinoma tai padariau viduje, nes nenorėjau, kad jis suprastų, jog tai ką jis pasakė privertė mane atsipalaiduoti. Nesupratau kodėl, bet galvojimas, jog galbūt jis myli tą merginą neprivertė pasijusti gerai.- Patikėk manimi. Jeigu pažinotum Tatija suvoktum, jog jos mylėti neįmanoma.
- Man užteko tik pirmojo atsakymo.- tariau pakildama nuo stalo. Šiandien buvo penktadienis ir jeigu viskas būtų taip kaip turi būti tuomet šiuo metu jau tikriausiai būčiau grįžusi iš mokyklos ir ketinčiau kartu su Šarlote eiti į miestą arba į jos mėgstamą kavinę. Tačiau taip nebus, nes ji mirusi.
- Galime išeiti kur nors. Niekada kartu nebuvome mieste.- Dylanas sekė mane man einant prie laiptų ir pradedant jais lipti. Neturėjau nė menkiausios idėjos kaip jo atsikratyti.- Manęs neatsikratysi, Mija.
- Liaukis skaityti mano mintis.- sumurmėjau parodydama savo nepatenkinimą. Man nepatiko tai, jog neturiu jokio privatumo, nes jis gali prakeiktai skaityti mano mintis.- Ir mes tikrai kartu neisime į miestą. Tik ne su tavimi.
- Tai tu nori pasakyti, jog tau būtų per žemas lygis išeiti su manimi į miestą?- žinojau, jog tai buvo erzinimas, nes jį girdėjau jo balse, bet priėmiau žodžius ganėtinai rimtai.
- Ne.- tariau nueidama prie kambario durų ir atidarydama jas. Įėjau į vidų, tačiau neuždariau jų po savęs kadangi Dylanas vis dar sekė mane. Kad ir kaip norėjau užtrenkti jas jam prieš pat veidą nepadariau to išgelbėdama jį nuo nosies susižeidimo arba jos sulaužymo. Tai būtų priklausę nuo to kaip stipriai trenkčiau duris.
- Nagi, Mija. Jeigu nenori, jog likčiau su tavimi visą naktį eik su manimi.
Tylėjau, nes neprieštaraučiau jeigu jis liktų čia. Tačiau negalėjau tiesiog taip lengvai pasiduoti jam ir galbūt net apsikvailinti.
- Kur mes eisime?- atsidusau prieidama prie stalo ir nuo jo pasiimdama telefoną bei įsikišdama jį į galinę kišenę. Taip pat pasiėmiau raktus, nes neketinau palikti namų atrakintų.
- Važiuosime į miestą. Nusipirksime kavos ir tuomet pasikalbėsime apie visą demonų reikalą. Tau reikia sužinoti dar daug Mija.- Dylanas žvelgė į mane, kai iš spintos išsitraukiau ploną striukę. Nepaisant to, jog nejaučiau šalčio negalėjau vykti į miestą su viena palaidine, kai jau greitai žiema. Žmonės palaikytų mane nesveika, bet atrodo, jog Dylanas tai nerūpėjo. Jis vis dar buvo tik su trumparankoviais marškinėliais kas tikrai buvo neįprasta lapkričio pabaigoje.
- Kam? Turiu omenyje aš neketinu pavirsti demone.- atsidusau užsidėdama striukę ir įsikišusi rankas į jos kišenes išeidama iš kambario.
- Tu neketini, bet demonas tavo viduje vis tiek kada nors išlys ir net aš negalėsiu jo sustabdyti.- jis sekė mane lėtu žingsniu ką supratau iš to, jog jo balsas sklido iš toliau.
Išėjus iš namo leidau jam padaryti tą patį bei užrakinau duris, raktus įsidėdama į kišenę. Šįkart aš sekiau jį iki jo mašinos kuri vis dar buvo ta pati BMW. Kai jis miręs tiek laiko gauti tiek pinigų jam nesunku.
- Tu taip pat mirei taip kaip mirsiu aš?
Nekenčiau to fakto, jog teko apie viską kalbėti būsimuoju laiku. Nes jeigu jis sako, jog negalės to sustabdyti tai reiškia, jog niekas negalės. Tai baugina mane. Nenoriu mirti.
- Tau nereikės mirti greitu metu, Mija. Galiu jį sulaikyti net iki tuomet kai tu būsi sena ir susiraukšlėjusi devyniasdešimtmetė, tačiau jis vis tiek išlys.- Dylanas tarė ir vėl leisdamas suprasti, jog perskaitė mano mintis. Taip pat mano ankstesnysis klausimas buvo nuleisdamas negirdomis.
- Nori pasakyti, jog jeigu mirsiu devyniasdešimties tokia sena liksiu visą likusį gyvenimą nepaisant to kiek jis truks?- paklausiau susiraukdama vos įsėdau į mašiną. Dylanas padarė tą patį ir užtrenkė savo dureles užvesdamas ją.
- Ne. Tu grįši į šį laiką, kai tau šešiolika. Visi vos mirę sugrįžta į tą laiką, kai demonas pasirodė.- jo žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią jam vairuojant ir galiausiai kalbant be sarkazmo, rimtai.- Savo demono dėka aš persipjoviau gerklę mėsiniu peiliu. Ne kaip tu tą kartą, kai pasidūrei aš miriau iš karto. Niekas manęs neišgelbėjo. Man prireikė kelerių metų kol išsiaiškinau kas esu ir viską ką turiu žinoti. Turėtum džiaugtis, jog turi mane.- jis pašaipiai kilstelėjo lūpų kamputį ką darė neseniai priversdamas mane papurtyti galvą ir nesuvaldyti šypsenos.
- Žinom-
Nutilau vos pajutusi kaip mašina staigiai sustoja kas privertė palinkti į priekį ir aiktelėti dėl skausmo vos atsitrenkiau į dureles. Pakėlusi akis susiraukiau ant gatvės prieš pat mašiną stovinčią merginą juodais plaukais. Kas per velnias?
《|》
