Come Spiritus (✓)

10.

Ore sklandė kurtinanti tyla, kuri tarsi tyliai sufleravo, jog čia pernelyg ramu. Išslinkau iš kambario ir šį kartą jau itin atsargiai apsidairiau tamsiame koridoriuje.

- Mama? – tyliai nuaidėjo mano sumišęs balsas.

Nieko. Jokio atodūsio, jokio durų trinktelėjimo ar pikto balso, klausiančio, ko noriu

Ant pirštų galų ėjau per kambarius ir kiekviename nedrąsiai teiraudavausi mamos, tačiau tamsa ir tyla priversdavo suvokti, jog apsirinku. Pagaliau, svetainėje, pamačiau juodą figūrą sėdinčią fotelyje.

- Mama? – dar kartelį ištariau, lyg netikėdama, jog tas šešėlis tikrai ji, - Kodėl sėdi tamsoje?

Jos fizionomija net nesujudėjo.

- Mama, kodėl nekalbi su manimi?, - žodžiai tarsi strigo balso stygose ir nenorėjo virsti garsu.

Jokio atsakymo. Nuojauta tyliai šaukė mano, jog kažkas ne taip. Apėjau baldą, ant kurio sėdėjo mama ir net nespėjau pažvelgti jai į veidą, kai šviesa, nors ir buvo išjungta, pradėjo mirkčioti. Užteko vienos minties, kuri žaibiškai perskrodė mano smegenis – jie čia. Visos tos sielos, kurias aprašė dienoraščiuose, jos buvo toje pačioje patalpoje kaip ir mes.

Žvilgtelėjus į mamą, pastebėjau, jog jos akys buvo tarsi stiklinės, žiūrinčios kažkur pro mane. Staiga mamos lūpų kampučiai pakilo aukštyn, tačiau grimasa nepriminė žmogaus šypsenos, tai buvo greičiau demoniškas vypsnis. Pribėgu prie mamos ir suėmusi papurtau ją už pečių.

- Žiūrėk į mane! Mama! Čia aš! Turime dingti iš šito namo!

Tačiau vietoje rišlaus atsakymo gaunu tik isterišką, dirbtiną juoką, beprotybės pilnas akis ir tokį stiprų antausį, jog net suklumpu.

- Tavo mieloji mamytė mirusi. Čia tik jos niekam tikęs kūnas, - klykė šmėkla mano mamos lūpomis.

Papurčiau galvą netikėdama ir norėdama pabusti iš klaikaus košmaro. Gaila, jog tai vis dėlto buvo ta pati, skaudinanti realybė.

- Mama, tu mane gąsdini, - mano žodžiai nuskambėjo tarsi nuskriaustos mažos mergaitės.

Staiga mama pašoko ir pamačiau, jog kairėje rankoje ji laiko peilį, skirtą pjaustyti mėsai. Jos isteriškas juokas niekaip netilo ir nuo jo įsiskaudėjo ausų būgnelius. Staiga susivokiau – mamą apsėdo. Ji juk neturėjo pentagramos, kuri apsaugotų, ji buvo ideali auka supuvusiai sielai įsibrauti. Surakinta iš baimės suvokiau, jog nežinau kaip išvaryti velnią iš žmogaus.

- Aš žinau, jog tu ten ir girdi mane. Mama, turi kovoti su tuo, kas pas tave viduje, žinau, jog gali išvaryti jį. Esi stipresnė nei manai! – mano balsas skambėjo beviltiškai ir apgailėtinai.

- Ak, tai tu netiki, jog tavo mamos siela išvaryta iš kūno ir dabar dega kažkur pragare? – baimė perbėgo mano stuburu, kai išgirdau balsą, visiškai kitokį nei mamos. – Aš tuoj tai tau įrodysiu, - sukriokė ir iškėlė peilį.

Blizgantys peilio ašmenys perbėgo per mamos riešą, palikdami sparčiai raustantį ruožą, iš kurio pradėjo sunktis tamsiai raudonas, beveik juodas, kraujas.

- Ne! – mano balsas buvo jau visiškai be vilties, tačiau iš paskutiniųjų šokau prie mamos ir suspaudusi riešus stengiausi sustabdyti bėgantį kraują.

Mama susmuko ant žemės, o aš su siaubu žiūrėjau kaip greitai jos veidas praranda rausvą spalvą, o krūtinė kilnojasi vis lėčiau ir rečiau. Jie juk galėjo pasiimti mane, kodėl būtent mano mamą? Juk ji buvo labiau nusipelniusi gyvenimo nei aš.

- Kodėl jūs su mumis taip elgiatės? Kodėl žudote nekaltus žmones? – suklykiau tuščiam kambariui.

Jokio atsakymo negirdėjau, nors ir nesitikėjau, viskas, ką dvasios galėjo man pasakyti buvo tik neišliaujantis šnabždesys, tarsi sugedęs televizorius sklindantis mano galvoje.

- Mama, nepalik manęs vienos, - balsas užlūžo, o akis pradėjo graužti ašaros.

„Aš juk niekada neverkiu" – mintis nuplaukė smegenų vingiu. Tačiau, kai ant rankų miršta žmogus, kurio nevertinai, tačiau vis dėlto mylėjai, verkti leidžiama. Mano mieliausia mamytė, kuri suteikė man galimybę kvėpuoti, juoktis, jausti ir gyventi – gulėjo ant svetainės grindų, kraujo klane, atvirais riešais, kuriuose žiojėjo tarsi juodosios skylės žaizdos. Pajutau meilę mamai skaudžiai per vėlai, kai jos siela prisijungė prie nelaimingų šio namo šmėklų. Kaltinau save dėl atžagaraus elgesio, nenoro suprasti jos ir abejingumo. Ak, jeigu tik būčiau galėjusi viską pakeisti. Tačiau negalėjau ir negalėsiu. Sąžinės graužatis bus nuolatinė mano palydovė gyvenime ir niekaip nenukrentanti našta nuo pečių.

Staiga ant sienos pastebėjau užrašą, kuris privertė suakmenėti iš siaubo. Mirksinčioje šviesoje ant gelsvos svetainės sienos buvo, kreivu ir nevienodu raštu, išraityti žodžiai tamsiai raudona spalva: „Saugokis dvasios", o šalia jo stovėjo ta pati fizionomija aplankiusi mus prie keletą dienų valgomajame bei tas vyras, baltomis akimis ir ilgu, sunešiotu lietpalčiu. Negyvuose veiduose labai aiškiai mačiau kraupias šypsenas, kurios tarsi sakė, jog dabar mano eilė ir niekas neišėjo iš šių namų gyvas. Balta šmėklos suknelė buvo nutaškyta krauju, o rankos siekė manęs. Tuo tarpu vyro dvasia tik stovėjo ir degino mane savo šiurpiu žvilgsniu.

- Neleisiu jums pasiimti ir mano sielos! – prikimęs nuo ašarų mano balsas nuaidėjo per visus siaubo namus.

Pašokau nuo žemės ir pasileidau bėgti tarsi kiemsargis šuo nutrūkęs nuo grandinės. Baimės dėka įgavau didžiulį adrenalino pliūpsnį kraujyje ir tamsoje orientavausi puikiai. Žaibo greičiu pribėgau prie lauko durų ir atplėšusi jas pradingau tamsioje gatvėje.