Come Spiritus (✓)

2.

Girdėjau kaip mama tyliai įslinko į mano pustuštį kambarį ir pasilenkusi prie mano lovos šnibžtelėjo:

- Kara, kelkis.

Kažką neaiškiai sumurmėjau ir apsisukau ant kito šono, antklodę užsitraukusi ant galvos. Visą naktį buvau persekiojama kažkokių pabaisų, vaiduoklių ir kitų būtybių, todėl buvo beprotiškai sunku pakelti sunkiu it švinas vokus ir pažvelgti į tą nesvetingą pasaulį, kuris supo mane.

Pasivoliojus savo pataluose bent dešimt minučių ir suėdus pakankamai mamos nervų ląstelių, išsiritau iš lovos ir sugebėjau šiaip ne taip įlysti į rūbus, perbraukti per plaukus šepečiu ir niūriai dėbtelėti į veidrodį. Šiandien buvo ta diena, kurios nelaukiau visa savo dar esančia esybe. Pagriebiau vieną lagaminą iš keleto, stovinčių prie kambario durų ir lėtai nusileidau laiptais žemyn, kur prie laukujų durų manęs jau laukė nekantriai trypčiojanti ir vis į laikrodį žiūrinti mama.

- Pagaliau susiruošei, - nekantriai ištarė ji ir movė laukan.

Vilkdama savo lagaminą su svarbiausiais daiktai iš paskos ropojau ir aš. Įsliuogiau į automobilį ir prisegus diržą trumpam dirstelėjau į mūsų seną, tačiau gerą ir mielą namą. Kitas paauglys būtų iškėlęs ultimatumą, bet aš nemačiau tam prasmės. Kartais tiesiog reikia prisitaikyti ir tikėtis geriausio. Tik va, aš nežinojau ar verta tikėtis geriausio. Nežinojau ar apskritai galėjau kažko tikėtis.

Važiuojant link naujųjų namų man vis maudė pilvą, o skrandis vos nelipo per gerklę. Tai tikrai negalėjo būti organizmo reakcija į tą vištieną, kurią valgiau vakar vakare, nes šiandien dar nė trupinio burnoje neturėjau. Nuojauta vis kalbėjo, jog taip stipriai mane veikia neigiama to namo energija. Nors dar net nemačiau jo, tačiau žinojau, jog ten ne šiaip paprastas dviejų aukštų namas su palėpe ir erdviu kiemu. Mane krėtė šiurpas su kiekvienu kilometru artėjant prie jo, o tai tikrai nebuvo normali reakcija į persikraustymą. Prie pagaugais einančio kūno prisidėjo ir visi tiek košmarai naktį visiškai nualinę mane. Mielai būčiau susiraičiusi ant galinės automobilio sėdynės ir pramiegojusi visą savo gyvenimą.

- Esu visiškai tikra, jog tau patiks naujasis namas, - žvaliai tarė mama sukdama vairą į dešinę pusę.

- Aš geriau patylėsiu, - sumurmėjau ir užmerkiau raudonas bei pavargusias akis.

- Nesuprantu, kodėl tu taip elgiesi, Kara. Pati pamatysi kaip ten gražu. Gana nuošali vietovė, nebus jokių erzinančių kaimynų, ramybė ir taika, - nervingai nusijuokė mama ir pridūrė, - Linkiu tau tik gero, patikėk manimi.

Supratusi, jog neatsakysiu jai ir laikysiuosi savo žodžio, ji piktai prunkštelėjo ir giliai atsiduso. Viską girdėjau ir galiu galvą duoti nukirsti, kad jos veidą vėl puošė ta pikta išraiška, po kuria ji vis slepiasi, kai aš atsisakau su ja bendrauti.

Po dešimties kapų tylos minučių, mes pagaliau įsukame į mūsų naujojo namo kiemą. Viskas ką jaučiau, tai tik skruzdėlių armiją lakstančią mano nugara. Nors namas ir buvo remontuotas, tačiau vis dar įžvelgiau seno namo bruožus. Tikėjausi šiek tiek kitokio namo. Kaip ir kaip buvo, aš džiaugiausi, jog jis nebuvo kaip du vandens lašai panašus į tą, kurį sapnavau.

Išlipau iš mašinos ir nutvėrusi savo lagaminą, vilkau jį iš plytelių sudėliotu takeliu link paradinių namo durų.

- Tavo kambarys antrame aukšte. Tikiuosi, jog lengvai jį rasi, - čiauškėjo mama už mano nugaros.

Tyliai įėjau į namus ir palikau lagaminą koridoriuje. Viduje kirbėjo keistas jausmas, tačiau nepaisydama jo užlipau į antrą aukštą. Turiu pripažinti, jog namas buvo gana erdvus. Gaila, jog didelės patalpos man visada keldavo baimę. Todėl ir mylėjau savo senuosius namus: kambariai buvo maži, tačiau jaukūs ir mieli. O naujieji namai nei iš tolo neprilygo tam pastatui, kurį palikau.

Vaikščiojau iš kambario į kambarį, beveik taip pat kaip ir savo sapne, tik šį kartą viskas buvo realu. Patalpų dizainas nebuvo labai išskirtinis, buvo matyti pastangos įrengti namus kuo moderniau, kad nebeliktų nei vienos seno namo užuominos.

Iki soties paklaidžiojusi antrame aukšte, užėjau į savo kambarį. Vienintelis dalykas, kuris man labiausiai patiko ir krito į akis – mažas balkonas. Pats kambarys buvo niekuo neišsiskiriantis. Tipiškas jauno žmogaus kambarys. Labiausiai jame man patiko didelė knygų lentyna ir, iš pirmo žvilgsnio patogiai atrodanti, sofa. Jau įsivaizdavau save, sėdinčią ant jos ir skaitančią. Tikriausiai mano kambarys ir buvo ta vieta, kurioje jaučiausi ganėtinai saugiai. Visos kitos patalpos varė man šiurpą ir nežinojau kodėl.

Nulipau laiptais žemyn, kad pasiimčiau koridoriuje stovėjusį lagaminą ir užsitempčiau į savo kambarį. Staiga kažkoks šešėlis perbėgo prieblandoje skęstančiu koridoriumi. Stovėjau bent dvi minutes, plačiai atmerktomis akimis ir manydama, jog man tik pasirodė. Šešėlių žaismas, šviesos ir tamsos pokštai, nieko daugiau. Po visų naktinių košmarų buvau pakankamai įsibauginusi, kad kiekvienas įtartinas šmėstelėjimas keltų man įtarimą ir baimę.

Jau lenkiausi pasiimti savo lagamino, kai išgirdau kažką garsiai užtrenkiantį paradines duris. Galvojau, jog čia mama lieja savo nusivylimą gyvenimu ant durų, tačiau po kiek laiko durys vėl atsidarė ir užsidarė. Tuo tarpu aš jau buvau pusiaukelėje užvilkusi savo lagaminą į antrą aukštą.

- Kara! - mamos balsas buvo šiek tiek suirzęs.

- Ką?

- Kodėl užtrenkei man duris prieš pat nosį?

Sustojau ant laiptų ir suglumau. Kai išgirdau užsitrenkiančias duris, stovėjau koridoriuje ir tikrai neuždariau jų. Trumpai galvoje pasirodo mintis: o gal tai buvo tas juodas šmėstelėjimas?