Come Spiritus (✓)

6.

Visa mano baimė klyktelėjusi pabėgo ir vietą užleido smalsumui. Tyliai pasukau raktą duryse, taip garantuodama visišką ramybę bei individualumą. Atsargiai priėjau prie dėžės ir bakstelėjau į ją pirštu, tarsi šis mano veiksmas būtų lemiamas prieš mane užpuolant šimtams poltergeistų. Tačiau nei kažkas baisaus, nei kažkas gero neįvyko ir aš ramia sąžine nuėmiau dėžutės dangtelį. Pastaroji buvo iš tvirto kartono, tamsiai ruda, jau truputį apiplyšusi ir nusitrynusi. Atrodė, jog vienas neatsargus judesys ir keturkampė dėžė subyrės rankose. Jos viduje buvo pora knygelių ir nuotraukų albumas. Dėžės dugne tikėjausi rasti raštelį, mažą popieriaus skaitę, bet ką, kas apšviestų mane ir išduotų kieno tie daiktai. Raštelio dugne nebuvo, tačiau vietoje jo gulėjo keistas pakabukas. Viską išėmusi iš dėžės sudėliojau ant savo rašomojo stalo. Knygelės pasirodė esą dienoraščiai, o nuotraukų albumas buvo pilnas nespalvotų fotografijų.

Pasigirdo beldimas į mano kambario duris.

- Kas ten? – šūktelėjau paskubomis viską dėdama į dėžutę ir slėpdama ją spintoje.

- Čia aš, kas dar galėtų būti, - mamos balsas skambėjo visiškai apgailėtinai ir liūdnai.

Atsidusau ir nuėjau atrakinti durų. Mama nedrąsiai įėjo į mano kambarį ir atsisėdus ant lovos prabilo:

- Kodėl užsirakinai?

- Dėl saugumo jausmo, - sumurmėjau.

- Kaip jautiesi? – jos klausimas pakibo ore ir aš suvokiau, jog to reikėtų klausti jos pačios.

- O tu? – klausimas atsitrenkė į klausimą.

- Nežinau net kaip ir jaustis. Galbūt mums visiems trims tik pasirodė.

- Taip nebūna, - skeptiškai žvilgtelėjau į ją.

- Aš nežinau net kaip tai logiškai paaiškinti.

- Paulius jau išėjo? – reikėjo kažkaip nutraukti pokalbį apie tai, kas įvyko valgomajame.

- Išėjo. Buvo siaubingai sutrikęs ir išsigandęs.

Labai knietėjo paklausti ar tai turės įtakos jų tolesniems santykiams, tačiau klausti to būtų itin netaktiška. Net man.

- Mes liksime čia gyventi? – staiga paklausiau mamos.

Ji žvilgtelėjo į mane savo sutrikusiu žvilgsniu.

- Tikrai nežinau. Po šiandienos įvykių, visai norėčiau dingti iš čia, tačiau namą nusipirkome neseniai ir jeigu dabar norėtumėme vėl parduoti tai atrodytų šiek tiek nelogiška. Žmonės galėtų pagalvoti, jog kažkas blogai su juo, nors taip ir yra.

- Taigi, galutinis sprendimas, jog liekame čia?

- Ne visam laikui, gal kaip nors ištversime porą mėnesių, o po to aš pradėsiu ieškoti pirkėjų.

Mama sėdėjo ant mano lovos, svarstydama kitus galimus pasirinkimus, o aš stovėjau viduryje kambario, nekantriai laukdama kad ji išeis. Man siaubingai knietėjo pavartyti dienoraščius ir nuotraukų albumą. Smalsumas nugalėjo baimę ir kraupios būtybės atvaizdas buvo nublankęs prieš paslaptingą dėžutę su dar neskaitytais dienoraščiais.

- Mama, manau turėtum eiti pailsėti, - atsargiai tariau.

- Tikriausiai teks, - ji atrodė siaubingai pavargusi.

Mama atsistojo ir trumpai žvilgtelėjusi į mane tarė:

- Neužrakink durų, jeigu kartais man tavęs prireiktų.