Come Spiritus (✓)

7.

Deimantė net neklaususi atsisėdo šalia manęs ir žvilgtelėjo į baltą popieriaus lapą.

- Ką pieši? – jos energingas balsas vertė jaustis nejaukiai.

- Kol kas dar nieko, - sumurmėjau ir savo piešimo sąsiuvinį įkišau į kuprinę.

- Ei, iš kur gavai tai? – merginos balsas perskrodė mano ausų būgnelius.

- Ką gavau? – sumišusi paklausiau.

- Šitą pakabuką, - ji pirštu parodė į objektą ant mano kaklo, - Čia pentagrama, taip?

- Čia dovana nuo vieno žmogaus, - sumurmėjau, tačiau staiga atsigavau, - Pentagrama?

Deimantė žvilgtelėjo į mane tarsi būčiau pasakiusi visišką nesąmonę.

- Na, taip. Tokia žvaigždė yra vadinama pentagrama. Sako, jog apsaugo nuo paties Liuciferio ir piktųjų jėgų.

Tai štai apie kokį daiktą, apsaugantį nuo dvasių rašė Rūta dienoraštyje. Tik kaip visa ta dėžė su dienoraščiais ir šiuo pakabuku atsirado ant mano rašomojo stalo? Tačiau verta pripažinti, jog sužinojusi šio daikto paskirtį pasijutau šiek tiek ramiau ir saugiau. Galbūt sugebėsiu išgyventi tame name.

- Nežinojau, - tariau nustebusi.

- Dabar žinai, - nusijuokė Deimantė.

Po poros valandų žingsniavau namo iš parko kardinaliai pakeitusi nuomonę apie merginą, kurią atsitiktinai sutikau prieš porą dienų. Pasirodo, jog šis žmogus turėjo tūkstantį įdomių istorijų papasakoti ir tvirtą asmenybę, kuri mėgsta ginčytis dėl nesutampančių požiūrių ar nuomonių. Ne tokia tuščia, kaip galvojau. Nors ir sunkiai prisileidžiu žmones prie savęs, neskaičiuoju šimto draugų, po pokalbio su Deimante jaučiausi susiradusi žmogų, kuris turi galimybę vadintis mano drauge. Ji net pakvietė mane užeiti pas ją į svečius. Likimo ironija: susiradau draugę, tačiau po keleto savaičių aš jau gyvensiu kažkur kitur.

Žinoma, nepasakojau jai viso to košmaro, kuris vyksta mūsų namuose, nes pasirodyti beprote tikrai nenorėjau. Užteko ir graudžios istorijos apie tai, jog mamai nerūpėjau, o tėtis išvis baigė pamiršti, kad egzistuoja jo dukra. Deimantė sugebėjo paguosti ir pasakyti, jog po keleto metų galėsiu dingti kuo toliau nuo jų ir sėkmingai daryti karjerą, turėti savo gyvenimą ir žinoti, kokių klaidų negalima daryti auginant vaikus. Pagaliau tas vienišumo jausmas ištirpo ir aš jaučiausi šiek tiek geriau, nors ir reikėjo grįžti atgal į tuos siaubo namus. Tačiau man ant kaklo kabėjo pentagrama, o turint ją, nieko baisaus neturėtų nutikti, taip?

Pasukau raktą durų spynoje ir pravėriau duris. Pastarosios garsiai sugirgždėjo ir namai pasitiko mane tamsiais kambariais bei koridoriais.

- Mama! Tu jau namie? – mano balsas nuskriejo tamsa ir grįžo aidu atgal.

Puiku, dabar turėsiu sėdėti tamsoje, drebėti ir laukti kol mane sudraskys piktoji dvasia. Galbūt ta mintis išeiti ir nebuvo tokia gera.

Nuskuodžiau į savo kambarį, žaibiškai uždariau duris ir tris kartus pasukau raktą spynoje. Man reikėjo perversti visus tuos sąsiuvinius, galbūt rasiu būdą kaip kovoti su paranormaliais reiškiniais mūsų namuose. Tačiau prieš išsitraukiant dėžutę su dienoraščiais, aš iš stalčiaus paėmiau juodo guašo ir teptuką. Nusiėmiau pakabuką ir vis žvilgčiodama į jį, juodu guašu nupiešiau ant savo kambario baltų durų didelę pentagramą. Dabar namuose – bent viena patalpa, kurioje galėjau būti ir jaustis saugi. Pastaruoju metu, saugumo jausmas buvo vienas pagrindinių mano poreikių.

Šį kartą iš dėžės išsitraukiau rausvą sąsiuvinį ir atvertusi pirmą puslapį supratau, jog jis kitos merginos. Raštas, minčių dėstymas, stilius – buvo visiškai kitokie. Greitai perverčiau dienoraštį ir sustojau paskutiniame puslapyje, kaip skelbė didelėmis raidėmis užrašyta antraštė, buvo aprašyti požymiai, rodantys, jog „jie jau čia". Akys pačios pradėjo skaityti tekstą, o smegenys kolekcionuoti informaciją.

„Nors ir žinau, kad niekas neras šito sąsiuvinio ir viskas, ką aprašau jame yra nenaudinga, kelia baimę ir abejones mano sveiku protu, tai vienintelis dalykas, kuris sugeba mane išlaikyti ir pririšti prie realybės, nes viskas, ką matau gyvendama čia verčia stvertis už galvos ir persižegnoti bent tris kartus. Kai jie ateina visų pirmą pradeda įkyriai mirksėti visos šviesos, o baimės jausmas paaštrėja trigubai. Stovi tarsi įkaltas ir stengiesi save įtikinti, jog viskas tik siaubingas košmaras. Gaila, jog taip nėra. Kambaryje pasidaro vėsu, langai gali lengvai apšarmoti, o iš kvapą begaudančių burnų tyliai veržtis garas. Paskui išgirsti šnabždėjimą, kuris smelkiasi iki pat nervų ląstelių ir verčia kraują venomis bei arterijomis lakstyti daug greičiau nei įprastai. Pirmomis dienomis jie dar tyliai sėdi tamsiausiuose namų kampuose, tačiau laikui bėgant vis įžūlėja. Apsilanko ne tik naktimis, tačiau ir dienomis, nes, pasirodo, dienos šviesa visiškai nebaido ir negąsdina padarų gyvenančių šiuose namuose. Kaip išgyventi? Sudėtingas klausimas."

Taip įsitraukusi skaičiau, jog išgirdusi beldimą į duris net pašokau.

- Kas čia?

- O kas dar gali būti? – mamos balsas buvo suirzęs, tikriausiai susitikimas nesiklostė taip kaip ji norėjo.

- Aš tuoj, - sumurmėjau slėpdama sąsiuvinius.

Atrakinau duris ir įsileidau mamą.

- Ką veikei? – ji apžvelgė mano kambarį tarsi kažko ieškodama.

- Piešiau, - numykiau ir smakru mostelėjau į ant stalo stovintį guašą.

Staiga mamos akys plačiai išsiplėtė ir aš per pusę sekundės suvokiau ką pamatė mama. Ne dvasią, ne patį Liuciferį. Ji pastebėjo pentagramą ant mano durų.

- Kara, kas čia per velnio iškvietimai? – iškošė ji pro dantis ir metė žudantį žvilgsnį į mane.

Skambiai nusikeikiau mintyse ir pradėjau ieškoti įtikinamo argumento, kodėl sugalvojau nuterlioti baltas kambario duris neaiškiais simboliais.

- Čia niekas, - murmėjau, nors ir žinojau kas iš to išsirutulios.

- Kaip tai niekas? Tu ką tik nuterliojai dažais naujas duris.

- Nešauk, - ramiai tariau.

- Aš suprantu, jog tau patinka piešti, esi kūrybinga ir nestokoji idėjų, tačiau leisti sau terlioti namus – nepriimtina! Ir kaip mes dabar parduosim namą? Tučtuojau nuvalyk! – mama kone putojo iš pykčio.

- Nuvalysiu, nesijaudink, - suburbėjau.

- Nesuprantu, atrodo auklėjau tave kaip žmogų, bet elgesys rodo kitaip.

Pavarčiau akimis.

- Susitikimas su paslaptinguoju žmogumi nepasisekė? – sarkastiškai šyptelėjau.

Kaip ir tikėjausi mama visiškai pasiuto.

- Nesikišk į mano reikalus, - sušnypštė ir išeidama iš kambario trenkė apterliotomis durimis.

Jeigu tai, ką kalbėjom su Deimante – mano dramatiškas pabėgimas ir atsiribojimas nuo mamos, sulaukus pilnametystės – išdegs, būsiu labai laiminga. Nereikia manęs smerkti – po visko, ką teko patirti gyvenant su dviem žmonėm, kurie visus septyniolika metų laikė mane nereikalinga ir įkyria, man yra sunku jausti šiltus jausmus, pagarbą ar meilę savo mamai ar tėčiui. Noras pabėgti ir pradėti gyventi savaip, nesilaikant mamos pedantiškų taisyklių, buvo beveik toks pats stiprus kaip ir ta juoda spalva baltos fone ant mano durų. Nors tėtis man patinka labiau, jis bent jau neapsimetinėja, jog jam rūpiu. Tačiau aš nepražūsiu net ir būdama viena. Kita vertus, niekada ir nebuvau – turėjau save ir tikriausiai tėvų elgesys su manimi užgrūdino mane gyvenimui. Vertėtų jiems padėkoti už tai, tik gaila, jog mano išdidumas to neleidžia.