Amor omnia vincit (LT)

( 18 )

Akys nemato, jei širdis liepia joms apakti. - Seneka

-Taip kalbi, nes nori jį apginti ar mane? - Dieve mano, greičiau viskas tegul baigiasi, - Jei kalbi, dėl to, kad jį apgintai, patikėk neapsaugosi Antonijaus Antonelli. Ką tik susirado priešą. Net neįtarė su kuo jis žaidžia žaidimu. - susirado priešą? Kas vyksta su mūsų gyvenimais , - Ir nebūsiu toks pasyvus, kaip tavo tėvas. Jeigu jis pradėjo spjaudytis ugnimi, aš padarysiu taip, jog ta ugnis jam grįžtų dvigubai.

-Kalbi nesąmonės.

- Anaiptol. Kalbu tiesa, mano Angele. Visi žino, kad su Klaudijumi neverta prasidėti,o kas neprisibijo, prasidėjęs pasigaili savo sprendimo - nualpsiu tikrai. Žvilgtelėjau dar kartą į Antonijų. Regis, dabar jis nei kiek nekreipia į mus dėmesį. Patrauk, rankas blondine nuo Antonijaus... Patrauk...Po velniu, kodel as pavydziu?

-Daryk, ką nori man nerūpi...

Palikau Klaudijų stovėti viena ir užlipusi laiptais išėjau iš salės ir sustingau. Po galais laive, jog esu kruiziniame. Laikykis arčiau vidurio iki tol, kol pasieksi kajutę. Nieko dar nenutiks. Nieko. Šyptelėjau pažvelgusi į žvaigždėtą dangų. Žvaiždės dar parodo kelią, bet tik ne tada, kai širdies įstrigę tūkstančiai šukių. Jaučiuosi apgailėtinai. Noriu be kliūčių mylėti Antonijų, bet...Jis mano tėvo priešas...Jis ketino nužudyti jį... Jis mane įskaudino. Buvau tik keršto taikinys mano tėvui. Jei ir toliau mylėsiu jį prarasiu save.

-Andželika Lambert? - iš nugaros išgirdau moterišką balsą, atsigręžusi išvydau tą senyvo amžiaus moterį, kuris buvo su Antonijumi. Moteris, žiūrėjo į mane pakėlusi galvą, tarsi žiūrėtų į nors nors ...šiukšle? - Žinau, kas tu tokia. Kreipiausi tik todėl, nes norėjau atkreipti dėmesį. Skauda?

-Ką jūs turite omeny? Ar tu nori?

- Klausiu, ar skauda? - priėjo arčiau , - Patikėk, ką jauti dabar, tai tik pradžia. Paversiu tave pragaru.

- Pragaru? - nusijuokiau ir nusivaliau ašaras,- nejau nematote, kad jau esu pragare. Ar tu?

-Esu Antonijaus močiutė, Nereza Antonelli, - neklydau, taip tai jo močiutė, -Mergaite, ne veltui mano vardas reiskia tamsa. Esu gailestinga ir gera, bet tik ne tokioms, kaip tu, - pasibjaurėtinai nužvelgė mane , - Tu pasigailesi ir tavo gyvenimas taps pragaru.

-Man jūsų tušti grasinimai nerūpi

-Kas sakė, kad tušti, brangioji? - ji nusijuokė , - Aš Nereza Antonelli, niekam neleisiu skaudinti mano šeimos ir dar tokioms kaip tu. Mano anūkas galbūt padarė klaidą...Taip, jis išgyveno daug nelaimių ir tokia kaip tu pamatė jo silpnybės ir susuko galvą...

-Sukaukau galvą? - ji tikriausiai juokauja. Tai jų šeima nori keršto. Jos anūkas paverė mane...Keršto įrankiu - Jūs...

-Aš ne baigiau kalbėti. Nemoki, net mandagiai elgtis su vyresniais žmonėmis. Matei, mano anūkas jau pamiršo tave...- jam nebuvo ko pamiršti, - Evelina...Matei tą gražuolę šalia jo? - nurijau gumilį gerklėję ,- jie ankščiau buvo labai įsimylėję. Manau jų jausmai vėl atgijo, todėl nesipainiok po kojomis...

-Aš...

-Patylėk...Patylėk...Mano anūkas supras, kad tik Evelina verta jo širdies...

-Kodėl tai man pasakė?

-Nes noriu tavo gyvenimą paversti pragaru. Nejau, manai nepastebėjau, kaip žiūri į mano anūką? - nejau iš žvilgsnio ji suprato, kad myliu vis dar Antonijų, - Man septyniasdešimt peki per visą gyvenimą esu mačiusi visko. Tu pasirinkai ne meilę, o tai, ko Lambert niekada neatsisako, tai ir sprink, tai pinigai...

Nenoriu jos klausytis... Nenoriu...Pravirkusi nuėjau kuo toliau jos. Nusiėmusi aukštakulnius ėjau link laivo denio krašto. Regis, tik dabar pajutau, kad esu be palto. Šalta...Nepatinka šaltis. Bet kam jis patinka?