Amor omnia vincit (LT)

( 5 )

„Žinai, kad esi įsimylėjęs, kai negali užmigti, nes realybė – geresnė nei sapnai". Daktaras Seuss

Praėjo trys savaitės. Niekada nebuvau tokia laiminga.. Ir kodėl? Užtenka, vos tik pažvelgti į Laertą, jog pasijustai laimingiausiu žmogumi. Ir šie žemėje. Namai pagaliau virto iš kalėjimo į rojų. Mano rojų. Laikas daug greičiau lekia, negu anksčiau.

Šiandien, įvyks beprotiškas dalykas. Nemaniau, kad tam kažkada ryžčiausi. Jeigu, ne Laertas niekada nebūčiau išdrįsusi net pagalvoti, jog galiu įveikti vandens baime. Galbūt, jis teisus. Jei išmoksiu plaukti vanduo neatrodys toks baisus, kaip anksčiau. Su baimėmis reikia kovoti, o ne nuo jų bėgti. Nusišypsojusi, persirengiu vasarišką mėlyną suknelę lyg „Santa Barbaros". Suknelė apnuogina pečius ir matosi nuoga pečių linija. Žvilgtelėjau į veidrodį. Jeigu, dar ir plaukus susitvarkyčiau iš tiesų daug geriau atrodytų. Bet garbanoti rudi plaukai niekaip negali stovėti vienoje vietoje. Pasiskolinau iš tetos plaukų formavimo žnyplės, bet nelabai sekasi naudotis jomis. Pirmą kartą išsitiesinau savo plaukus. Žvilgtelėjau į laikrodį. Puse šešių ryto. Pasiėmusi paplūdimio rankine išėjau iš kambario. Nuėjau į sodą, ten kur tarėmes susitikti. Po kelių minučių išvydau Laertą. Buvo apsivilkęs baltus marškinius ir smėlio spalvos šortus. Pastebėjau kelias tatuiruotės ant kojų ir atsegtų marškinių. Susitikus žvilgsniams ir vėl venomis greičiu pradėjo tekėti kraujas. Tamsus rudi plaukai buvo ne tvarkingai sušukuoti į šoną. Keista jį matyti tokį. Visuomet, buvo apsivilkęs tvarkingai lyg ponas. Rudos jo akys buvo įsmeigtos į mane. Pasimečiau dar labiau. Kas negerai? Kodėl Laertai taip žiūri į mane?

- Kodėl taip žiūri į mane? - tyliai paklausiau. Su kiekvieną minutę vis labiau daužėsi širdis. Tikrai nualpsiu. Taip nustebino mano apranga? , - einam?

-Atleisk, užsisvajojau, - tai jau tikrai. Negalėjau nuslepti šypsenos, - kur einam? - išgirdau po kelių minučių klausimą, kai buvome prie tvoros. ,,pabėgimo tunelio" . Taip aš jį vadinu. Laertas skanavo kiekvieną mano judesi, - kodėl mes prie tvoros? - neiškentęs paklausė jis, - Tu net negalvojai eiti pro pagrindinius vartus?

-Ne.

-Nesakyk tik ...

- Taip lipsime pro tvorą...- žvilgtelėjau į jo veidą ir nusijuokiau, - Nežiūrėk, taip. Jei eisime pro vartus, būtinai apsauginiai praneš mano šeimai. O aš to tikrai nenoriu. Turėsiu aiškintis kur einu ir ką veikiu paryčiais.

-Neabejoju, kad bus blogiau, kai kameros nufilmuos, kai abudu lipame pro šią aukštą tvorą. Kaip koki nors vagys.

-Tik nesakyk, kad vaikystėjė nesi lipęs per tvorą? - smalsiai paklausiau. Jis susimąstė ir nusijuokė

-Vaikystėjė esu padaręs daug baisesnių dalykų. Lipimas per tvorą, tai smulkmena. ,- įdomu kokie tie baisus dalykai. Jeigu paklausiu žinau, kad neatsakys. Jis vengia kalbėti apie save ir apie savo šeimą, - Slpatumo eksperte, kaip ketini pasislėpti nuo kamerų?

-Kameros mūsų ne nufilmuos. Vienintelė vieta, kurios nepasiekia kameros yra šita atkapra, - Keli metrai tvoros nėra filmuojama, bei keli lopinėlis sodo. Laertas pradėjo juoktis, - Aš tikrai nemeluoju,

-Tik nesakyk, kad bėgi iš namų ?

-Labai retai, - jis nenustojo juoktis ir tai pradėjo mane šiek tiek erzinti, - kas juokingo? Dar vaikas išsiaiškinau viską. Buvau labai smalsi. Iki šių dienų Viktoras niekaip neišsiaiškino, kad čia kameros nepasiekia. Niekas nežino, išskyrus dabar tave.

-Gerai, nesiekia kameros . Kaip ketini peršokti?

-Va, taip , - patraukiau vijoklius. Laertas buvo nustebęs dar labiau , -Maži betoniniai atsikiše ,,laiptukai " , - na iš tikrųjų pavojingi,,laiptukai". Nors į laiptus jie ne panašus. Ne kartą buvau paslydusi ir nukritusi nuo dviejų metrų aukščio , - Lipsiu pirma.