Amor omnia vincit (LT)

( 6 )

,,Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami,/ Audrina protą kančia maloni./ Žavesį keičia sunkus liūdesys, –/ Jeigu tu myli, laimingas esi.'' – J. V. Gėtė -

-Siuntė tave Tomas Lambert, tiesa? Nori, jog aš patikėčiau, jog tu mano sūnus, tiesa? Norite kartu su Tomu mane uždaryti į psichiatrine ligonine...Kaip uždarėte mano vyrą į kalėjimą...- ji pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. Į kambarį įėjo močiutė ir slaugytojos. Močiutė žiūrėjo į mane liūdnai, - išvesk jį ,- paliepė močiutei mama. Slaugytoja pradėjo raminti ją, - Kur Antonijus? Kodėl jis ne grįžta iš mokyklos? - isteriškai paklausė ji močiutė.- kur mano vyras su sūnumi?

-Vaikeli, geriau eik

Patarė močiutė pažiūrėjusi į mane. Kodėl ji manęs neatpažįsta ? Nenorėjau niekur Eiti, bet dėdė per prievartą išvedė mane iš kambario. Patraukias dėdės rankas lėkiau kur akys dega. Nesąmoningai atbėgau iki žirgyno. Darbuotoju čia nebuvo nei kvapo. Žvilgtelėjau į tėvo kumele, kuri buvo atsivedusi kumeliuką. Tėvo mėgstamiausia sporto šaka buvo jojimas, lenktyninių žirgų veisimas. Regis, dėdė tęsia iki šiol šią veiklą. Atsisėdęs ant žirgyno betoninių grindų žiūrėjau pro langą į lietų ir žaibus, kurie apšviesdavo visą dangų. Mintys grįžo prie mamos. Stengiausi visą pykti išsilieti trankydamas rankas į betoną. Nepadeda. Nepadeda. Niekas nepadės.

Žvilgtelėjau į savo kruvinus krumplius. Vienintelis žmogus, kuris kaltas dėl visų įvykių, tai Tomas Lambert. Per tave Tomai Lambert mano motina išprotėjo, o tėvas kalėjime pūva. Per tave netekau tėvu, sesers. Netekau visko, net savo namų. Žvilgtelėjau į kumeliuką, kuris priėjęs prie manęs prunkštelėjo. Kumeliukas buvo drąsus ir kaktoje turėjo baltą dryžių.

- Regis, nuo šiol tavo vardas bus Žaibas. - Per šias atostogas tęsiu viena iš tėvo verslų. Taip, galbūt pamiršiu Tomą Lambert ir neapykanta jam. Po kelių valandų mane rado apsauginiai ir parvedė į namus.

-Mes jaudinomės. Kodėl pabėgai iš namų?

-Jūs man ne sakėte, kad mamai taip blogai...

- Ji kartais prisimena viską. Žino, kad tu išvažiavęs į internatinę mokyklą Bari. Mes rodome jai tavo nuotraukas. Nuvedame į susitikimus kalėjime pas tavo tėvą. Ji kalba su juo taip lyg jai būtų viskas gerai. Bet kartais jos sveikas protas dingsta. Grįžta į tą dieną...į praeitį, kai laukė tavęs grįžtančio dešimtmečio iš mokyklos iš tavo tėvo Federiko grįžtančio iš įmonės, - močiutė skausmingai sudejavo, - Prisimena tave tik mažą...

-Aš daugiau negrįšiu į internatą...

-Ką čia kalbi ? - sušuko dėdė, - kaip negrįši ?

-Nepaliksiu mamos vienos

-Ji ne viena. Aš esu, tavo dėde, gydytojai, - paaiškina močiutė, - tavo tėvas nenori, jog matytum tokia pažeidžiamą motiną. Nenori, jog būtum Genujoje.

-Man nusispjaut! Jis sėdi kalėjime negali pasirūpinti ja, o aš galiu.

-Tavo tėvas neleis tau likti čia! - sušuko dėdė - Ir ne grįšime daugiau prie šios kvailos temos.

-Žinoma, geriau mane išvežti toliau nuo motinos ir tėvo į Bari. Sutikti su įvairiomis kvailomis mainų programomis, kurios kiekvienais metais mane kelis mėnesius išveža į užsienį per atostogas, šventes. Taip ir sakykite, jog nenorite manęs matyti šiuose namuose.

-Kas tave taip auklėja?! - sušuko dėdė,- nejau reikės keisti internatinė mokyklą, - po galais kodėl jie nori manęs atsikratyti. -eik į savo kambarį!