37.Vėl tu...

680 74 1
                                    


Liza.

-Užkeikite.-Tarė man daktarė ir aš nieko nelaukusi atsidūriau jos kabinete. Ji susidėjusi rankas ant stalo spoksojo į kažkokius popierius, o vėliau pažvelgė į mane.

-Jūs taip mane išgąsdinote. Tai kokia tikroji mano diagnozė?

-Padarysime dar keletą tyrimų, mes įtariame jums naviką. Skundėtės, jog skauda pilvą. Reikės ištirti visą žarnyną. Jūs tik nesijaudinkite, nieko nepatvirtinome tai tik mūsų įtarimas. Štai nueikite į šį kabinetą, o vėliau sugrįžkite pas mane.-Ji užrašė ant lapelio kabineto numerį, o aš galvojau atsijungsiu. Nutirpo visos kojos, bei rankos.

-Gerai, ačiū jums.-Išėjau iš jos kabineto visa virpėdama. Reikia nusiraminti, juk priežasčių gyventi neturiu tiek daug. Manęs niekam nereikia, kokio velnio man stresuoti? Mirti nė kiek nebijau, baisiau už mirtį tik kančia, kurią pergyvenau per visą savo gyvenimą.
Trumpai tariant visą dieną prabuvau ligoninėje. Sulaukiau ir Margaret skambučio, bet nieko jai nesakiau, nenorėjau jos jaudinti. Belaukdama atsakymų išėjau į lauką įkvėpti gryno oro. Sakoma, jog bėda po vieną nevaikšto. Tolumoje išvydau ką tik atvykusį greitosios pagalbos automobilį. Ant gultų jie išnešė kažkokį vyrą, kuriam tikrai ne kas. Dar kelios sekundės ir aš nustėrau, nes netrukus iš automobilio išlipo Diego.

-Paskubėkite, jis neteko daug kraujo!-Pro mane prabėgo daktarai su tuo ligoniu ant gultų, bet tai nebuvo šiaip nelaimėlis. Aš iškarto jį atpažinau, juk tai Aleksandras. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko su iš paskos jiems lekiančiu Diego. Velniai rautų, kaip tai įmanoma? Net ligoninėje turime susitikti. Nebūčiau aš jei nepasidomėčiau kas nutiko. Nieko nelaukusi pasivijau vyresnįjį poną Klarką.

-Kas su juo? Kas jam nutiko?

-Ką tu čia veiki? Liza, prašau apsimesk, kad mūsų nepažįsti.

-Negaliu, o ypač po to ką, ką tik mačiau. Kas atsitiko? Nesiliausiu jūsų klausinėti, kol nepasakysite.-Prilipau, tarsi erkė prie jo. Tą akimirką aš aplamai pamiršau apie savo diagnozes. Aš jo net neatpažinau kaip baisiai jis atrodė ant to gulto, visas veidas subraižytas.

-Jis papuolė į avariją. Važiavo pas mane į svečius. Viskas, dabar atstok. Jei ne tu, taip nebūtų įvykę.

-O jėzau...Tai dabar aš kalta? Tikrai kaltinsite mane vien dėlto, jog pats kaip žvėris su manimi elgėsi? Neverčiau išvažiuoti jo iš to Niujorko, aš tik pasakiau, kad nesiruošiu su juo gyventi viename mieste.

-Man jūs abudu įgrisote. Nenoriu nieko žinoti, kas susieja su jūsų santykiais. Sūnui abu depresiją įvarėte. Dabar atstok ir taip rūpesčių netrūksta. Jei jis toks blogas, kodėl tu vis dar čia?-Netrukus dar krūvos daktarų išsivežė jį į reanimaciją, kur mūsų žinoma niekas neįleido. Diego ir aš likome sėdėti prie durų. Pati nežinau kodėl vis buvau su juo.

-Aš tik noriu įsitikinti, kad viskas bus gerai.-Viduje vis tiek spaudė širdį, kai išvydau jį tokioje būsenoje.

-Nemeluok, žinau, jog trokšti jo mirties. Nekaltinu tavęs, tavo vietoje trokščiau to paties. Jis man viską papasakojo, maniau savo rankomis pasmaugsiu, bet jau buvo išvykęs. Kadangi tas šiknius mano brolis, nusprendžiau atleisti ir štai likimo dėsnis vis dėlto egzistuoja.

-Aš išties noriu, jog jam viskas būtų gerai. Nors mudviejų niekas nebesieja, tikrai nelinkiu jam numirti. Aš tik vis galvoju iš kur pas jį tiek žiaurumo?

-Užaugome be tėvų. Aleksandrui paauglystėje teko užmušti mūsų tėvą. Taip jau gavosi, kad po mokyklos jis grįžo namo, o ten išvydo kraujyje gulinčią motiną. Greta stovėjo mūsų tėvas su peiliu rankoje, kuris užsipuolė ir Aleksandrą, o tas besigindamas jį ir užmušė. Mūsų tėvai gėrė, dažniausiai laiką leidome su močiute, kuri vėliau labai sunkiai susirgo. Pinigų gydymui nebuvo, todėl įsivėlėme į visokius nešvarius dalykėlius, nors Aleksandras visad troško mokintis. Galiausiai mūsų močiutė numirė, o mudu sukomės kaip galėjome. Aš kaip vyresnis brolis stengiausi juo pasirūpinti, bet kartais gaudavosi atvirkščiai.

-Nė nebūčiau pagalvojusi, kad turėjote tokią sunkią vaikystę. Man labai gaila...vadinasi gyvenimas jo tikrai nelepino.-Nuleidau akis žemyn, reiškia jis tik vargšas, nuskriaustas berniukas, kuris užsideda kaukes.

-Vėliau susipažinome su keliais vaikinais neseniai išėjusiais iš kalėjimo. Jie mums praplėtė galimybes nusikaltimų pasaulyje. Nežinau kodėl, bet tavimi labai pasitikiu. Todėl viską ir pasakoju. Net dabar, po to kiek pridarei bėdų.

-Aš labai atsiprašau, išties nieko blogo nenorėjau. Regis mudu abu su jūsų broliu nepajautėme kada reikia liautis žaisti. Labiausiai gaila Džastino, jis to nenusipelnė ir aš suprantu, jog tai mano kaltė. Atsukčiau laiką atgal, tikrai nežaisčiau jo nuoširdžiais jausmais.

-Taip, jis labai sielvartauja. Nežinau ką daryti. Sakė tokios kaip tu daugiau nėra. Gal jis teisus? Jei net Aleksandrui įstrigai paširdžiuose.

-Liaukitės, ponui Klarkui ant manęs nusispjauti. Pažaidė ir paliko. Dabar jį greičiausiai tik sąžinė ėmė graužti, todėl išsikraustė. Esu tikra tai padarė ne dėl manęs.

-Jis tave, juk išgelbėjo, nemanau, jog būtų tai daręs jei išties jam nerūpėtum. Supranti ten gavosi labai kėbli situacija. Jis privalėjo tave atiduoti, nes Rafaelis vis nepaliko jo ramybėje, veikiausiai Aleksandras kažko išsigando, todėl tave atidavė. Vėliau jis man viską papasakojo ir aš jam įkrėčiau sveiko proto, bei drąsos. Vienas dievas žino kas dedasi jo viduje, visad buvo paslapčių kupinas jaunuolis. Tu jam išties rūpi. Po to, kai jau buvai Rafaelio rankose jis atvyko pas mane, o mums bekalbant apie tai ką padarė, net susigraudino.

-Jūs nemeluojate? Nejau tai gali būti tiesa?

-Taip, koks man tikslas tau meluoti? Jam tik sunku tai pripažinti, bet patikėk jis tikrai gailisi, kad taip su tavimi žiauriai elgėsi. Nors išties pats to nesuvokė, juk niekas jo mylėti neišmokė.

-Jėzau...-Spoksojau į vieną tašką, tarsi prarijusi liežuvį. Atrodė širdis vėl patikėjo jo jausmais, bet kaip gi tai įmanoma? Net jei daugiau nepykstu, negalėčiau taip staigiai pulti į glėbį. O kas jei Diego klysta? Mūsų misteris Aleksandras labai paslaptingas, toks nenuspėjamas, net pačiam broliui.

-Geriau papasakok ką veiki ligoninėje? Koks sutapimas, kad susitikome.

-Nieko ypatingo, laukiu tyrimo rezultatų. Įtaria kažkur naviką, bet dar neaišku.

-Vargutėliau...Jei reikės gydymui pinigų, visad kreipkis. Tikrai padėsiu. Tikėkimės, kad nepasitvirtins.

-Diego, jūs išties toks geras žmogus. Būčiau jumis, veikiausiai su tokia kaip aš net nesikalbėčiau.

Po maždaug dviejų valandų aš aplamai pamiršau apie save, nes galiausiai sulaukėme daktaro išėjusio iš reanimacinio skyriaus.

-Jūs pono Klarko artimieji?-Paklausė jis mūsų, o mudu kaip susitarę vienu momentu pakilome iš savo vietų.

-Taip, aš jo brolis.

-Kol kas būklė stabili, nieko naujo, jis vis dar be sąmonės, todėl tikslo jums pas jį eiti nėra. Apie viską informuosime jus telefonu jei kas nors pasikeistų.

-O galima nors trumpam.-Įsiterpiau aš.-Tik kelioms minutėms, kad pamatyti. Labai prašau.

-Patikėkite, geriau nereikia aš jums kaip vyras sakau. Jis prijungtas prie įvairių aparatų, nieko negirdi, nieko nejaučia. Tik skaudžiau sau pasidarysite.

-Ne tiek teko matyti, na prašau labai trumpai.

-Įleiskite ją, ji išties jo ilgai nemačiusi. Štai paiimkite.-Jis išsitraukė iš savo kišenės krūvą pinigų, tikras Klarkų bruožas, visur ir visada už pinigus.

-Nereikia, ką jūs. Eime palydėsiu jus, bet tik merginą. Dviejų jūsų jau bus per daug.-Jis mane nusivedė į reikiamą palatą, kur tiesiog leido pabūti vienai su Aleksandru. Jis visas buvo apkrautas gyvybę palaikančiais aparatais. Atrodė pusiau miręs, bet tai, kad gyvas išdavė besikilnojanti krūtinė. Paėmiau jį už rankos ir mintyse ėmiau melsti, jog jis greičiau pabustų. Man širdį tiesiog draskė žiūrint į tas užmerktas akis.
Vargai ties tuo mano nesibaigė, juk reikės sužinoti savo rezultatus. Gal paliksiu šį pasaulį greičiau nei jis....

Surenkam 25 žvaigždutes ir naują dalį įkelsiu jau rytoj🥰

Velniop taveWhere stories live. Discover now