Velniop tave

26.

Liza.

Laikas ėjo žaibišku greičiu, kol galiausiai išaušo šeštadienio rytas. Mūsų laukė kelionė į Floridą, o jei tiksliau tai į Majamį. Neįsivaizduoju, kodėl jis nusprendė mus taip pamaloninti? Juk dėstytojas mūsų nekenčia, o ypač manęs.

-Gali patikėti kaip mums nuskilo?-Neslėpė džiaugsmo Katerina, kuri sėdėjo greta manęs.

-Čia kažkas keisto. Man rodos, jog vos pakilsime į orą, šitas lėktuvas nukris. Ponas Klarkas gyvenime mūsų nesivežtų į tokias vietas kaip Florida. Juk jis mūsų nekenčia.

-Man rodos meilė užtemdo visas neapykantas.-Keistai pažvelgė į mane per šoną.

-Manai mūsų dėstytojas įsimylėjo?

-Nevaidink kvailutės Liza, pažvelk kaip jis į tave žiuri. Kiekvieną kartą tau įėjus į klasę nužiūrinėja nuo galvos iki kojų. Net nekreipia dėmesio į tavo vėlavimus, kai tuo tarpu kitus išvaro iš klasės.

-Liaukis, neerzink. Jis gyvenime nepažiūrėtų į tokią kaip aš. Turi krūvas kitų, šimtą kart gražesnių merginų už mane. Beje jis mano dėstytojas, tarp mūsų nieko negalėtų būti, o dar jei pamiršai aš turiu vaikiną, kuris yra jo sūnėnas.-Pažvelgiau pro langą.

-O tau jis patinka? Turiu omenyje Aleksandrą.

-Katerina!

-Kas? Tiesiog atsakyk į klausimą, atvirai. Tau jis patinka ar ne?

-Nežinau...-Pasikasiau pakaušį. Jos tokie tiesmukiški klausimai verčia jaustis labai nepatogiai.-Pastaruoju metu jis su manimi labai geras, mandagus. Rūpinasi manimi.

-Viskas aišku.

-Kas aišku?-Pažvelgiau į ją.

-Tu įsimylėjai. Nesijaudink niekam nesakysiu, aš jei atvirai kalbant nenustebau. Kai toks gražuoliukas aplink tave šokinėja, o dar ir rūpinasi...neįmanoma neįsimylėti.

-Įsimylėjau? Per daug stiprus žodis. Jis man patinka kaip žmogus, na gal daugiau nei...ai, neverta. Keičiam temą. Geriau papasakok kaip tau su taviškiu?

-Kuriuo?-Nusijuokė ta per visą lėktuvą.

Netrukus mes pakilome į viršų. Po kelių valandų buvau jau savo numeryje. Jis mums išnuomojo gana brabangų viešbutį, o gal tai ir yra eilinis jo viešbutis? Vaizdas mane pilnumoje tenkino, mačiau paplūdimį, parduotuves, tiltą. Trumpai tariant idealu. Netrukus mano ausys išgirdo mobilųjį, kuris gulėjo kišenėje:

-Klausau.

-Tau reikia atskiro pakvietimo? Nešk savo inkarą į apačią! Visi atėjo, o pagrindinis dalyvis kažkodėl užstrigo. Ar man ateiti pasiimti?-Balso neįmanoma neatpažinti, juk tai mūsų mylimasis dėstytojas.

-Apie ką jūs? Kur, kas atėjo? Man niekas nieko neminėjo.

-Manai, jog atsivežiau jus čia, kad kambaryje pasėdėtumėte? Ne, brangioji, labai klysti. Kazino klubas atidarytas, laukiu.

-Pala ne, aš pavargau jau eisiu miegoti. Nereikia man jokių vakarėlių. Apsieisit be manęs, bet ačiū labai už pasiūlymą.

-Viskas aišku, aš ateinu. Jau geriau būk apsirengusi, nes pats tapsiu tavo stilistu.-Padėjo ragelį, o aš tik sunkiai atsidusau. Puiku, lauksime svečių. Mane visą ėmė krėsti kažkoks jaudulys. Laksčiau iš vieno kampo į kitą, kol mano durys tiesiog atsivėrė. Pro jas įėjo Aleksandras.

-Aš niekur neisiu.-Nedrąsiai sumurmėjau.

-Vis dar su pižama? Tikrai ruošeisi eiti miegoti? Ne, to nebus. Kur tavo rūbai?-Ėmė link manęs artintis kaip koks pavojingas žvėris.