Prologas

2.2K 57 1
                                    




Šalti, tamsūs tapetai, girgždančios durys pro kurias tiesiog švilpė vėjai. Kraštas be šiltos, vasaros saulės Niujorko pamirštas miestelis. Ant mano kojų skylėmis padengtos pėdkelnės, nieko geresnio neradau prie šiukšlių dėžės.

-Liza! Liza! Greitai kyli nuo kėdės ir eini parnešti ko nors valgyti.-Surėkė Molė, mūsų vietinė benamė, pas kurią gyvena aštuoni paaugliai. Mūsų šeimininkė, kuri priglaudžia tokius kaip aš savo skylėje.

-Minutėlę...-Buvau užsnūdusi ant tos kėdės, todėl teko patrinti akis, kad greičiau prasibudinti.

-Greitai pakėlei savo užpakalį nuo kėdės! Jei ne, jau rytoj į vaikų namus priduosiu, o tavo kvailą draugą Vilą sriuboje išvirsiu. Kam reikėjo atitempti tą nereikalingą ėdiką?

-Mole, jis vos iš bado nenumirė. Čia yra aštuoni čiužiniai nejau negalime priimti vargšo penkiamečio vaikelio?-Užsivilkau megztinį, pasisekė praeitą savaitę radau jį parke, išmetė viena pasiturinti moteris.

-Neatneši nieko naudingo skaityk, kad tau durys čia uždarytos. Eik greičiau. O jūs ko čia stovit? Andžela, greit į stotį, kad minimum man tris pinigines būtum nušvilpusi. Fabricio, marš į metro groti smuiku.-Paaiškino ką turi daryti kiti ir tik pabandyk jos nepaklausyti. Užsidedu kepurę ir akimis imu ieškoti suplyšusio palto. Prieš palikdama šią skylę priėjau mažyliui duoti saldainį.

Užėjau į kavinę apsimesdama, kad skaitau meniu, o išties žvalgiausi į vietinius staliukus ant kurių buvo krūvos maisto. Atrodo radau labai skanius sumuštinius su dešrelėmis. Palaukiu kol motina su vaiku nueis į tualetą susitvarkyti ir nieko nelaukusi prilekiu prie lėkščių, kur buvo nė nepaliesti sumuštiniai. Greitai viską susikišu į maišelį kaip išgirstu balsą nuo kurio kūną apėmė panika:

-Panele, jūs ką sau leidžiate?- Pastebėjo mane barmenas savo įtartinu žvilgsniu, o aš nieko nelaukusi ėmiau bėgti. Išbėgusi laukan vos nepargriuvau, štai tau ir pasibėgiosime nuo pat ryto.

-Stok! Vagile!-Surėkė man į nugarą, o aš nešiau kiek tik kojos galėjo į priekį. Užbėgusi už kampo įšokau į greta buvusį konteinerį ir nė garso neleisdama gulėjau bespoksodama į pilką dangų. Kvapas buvo labai sugedusio pašteto, vargu ar po to atsiprausiu, tokiai kaip man dušas buvo prabanga aplamai. Pasukusi galvą į šoną išvydau krūvas išmestų šokoladinių keksiukų. Gale savo kojų išvydau be proto gražius, naujutėlius aukštakulnius, kurie kaip tik mano dydžio. Norėjau surasti nors šiek tiek normalaus maisto, bet dėja. Molė mane sulygins su žemėmis. Apėjau visas šiukšliadėžes mieste, kol nesustojau prie pažįstamo namo. Atrodo viskas, tarsi vakar. Sunku prisiminti tą vaizdą kaip man prieš akis gulėjo miręs tėvas ant kurio kūno rado dešimt durtinių žaizdų. Jo atsikratė konkurentai, kurie vėliau pardavė jo verslą Niujorke. Už miesto mano gyvenimas tapo pragaru. Dabar Liza Pattison trinasi po konteinerius, kad tik atiduoti paskutinę duoklę Molei, kad ta suteiktų kur pernakvoti. Daugelis mokykloje man atneša pavalgyti savo maisto, visi siūlė geriau eiti į vaikų namus, bet po to karto kaip išprievartavo mano geriausią draugę Tiną aš nelabai veržiuosi į tokias vietas. O šiaip kentėti liko ne tiek jau ir daug. Dabar gegužė, po dviejų mėnesių baigsis mokykla, o tada galėsiu dingti iš šio pragaro. Prieinu arčiau durų vos laikydama ašaras.

-Liza vaikeli, kaip iš karo. Eikš sėskis, pavalgysi.

-Teta Nika, aš po dušu nusiprausti jei galima. Tik kelioms minutėms. Labai reikia.

-Taip, žinoma užeik. Šeimininkai mums tokį kambarį davė, jei nori lik pernakvok.

-Ne, bijau, kad į vaikų namus nepaimtų. Po to dar ir po teismus užtampys. Vis ieško tėvo kaltės.

-Dieve mano, ko tik žmones nepadarys dėl pinigų. Nėra nei gėdos, nei sąžinės.

Išsitryniau galvą šampūnu, visiškai atsipalaidavau vonioje ir prisiminiau vaikystę. Tėvas įsivėlė į nešvarius darbelius, jis net nepagalvojo, jog paliks savo mažąją dukrelę vienui vienutėlę.

Mokykloje teko sunkiai mokytis, o po pamokų eidavau tvarkyti turtuolių namus. Molė vis ieškodavo naujų pinigų šaltinių, nes jų kaip visuomet trūko. Mūsų miestelis buvo, tarsi atskira planeta su savo bjauriu oru ir baisia ekologija. Kartais neįmanoma kvėpuoti visi mano bendraamžiai tik ir laukia minutės dingti iš čia. Pamenu kaip tėčiui nuojauta kalbėjo čia nesikraustyti, bet tas nepaklausė, o vis dėlto nuojauta jo neapgavo.

-Pattison, visą šlamštą nuo žemės surijai. Štai imk dar paėsk!-Metė man į veidą būlkos gabalą klasiokas. Jie visi žino kur ir kaip aš gyvenu. Mokytojai tiesiog užmerkdavo akis žiūrėdami į mano uniformą, už tad buvau geriausia mokinė klasėje. Diena man, lyg pati kuždėjo neliūdėti, kaip tyčia išlindo saulė, pirmą kartą per visą mėnesį. Mano laimės valanda prasidėjo kai mūsų mokytoja su mumis ėmė kalbėti gana įdomia tema.

-Mokiniai, galiu jus pasveikinti. Trejiems mūsų mokiniams pasiūlė nemokamas vietas viename geriausių Niujorko universitetų.

-Na ir kam iš mūsų krautis lagaminus reikės?

-Smitai, geriau prikąsk liežuvį ir chemiją mokykis, bent teigiamą gauk. Na tai štai, Milana Anderson.

-O dar sako čiulpti tai nėra talentas.

-Smitai, lauk iš klasės!

-Tyliu!

-Katerina ir žinoma mūsų žvaigždelė Liza Pattison.-Tarė ji su tokiu pasididžiavimu, kad aš net pašokau iš džiaugsmo:

-Valio!

-Fu ji, juk benamė.-Ėmė rėkti klasiokai, o aš tik persimečiau žvilgsniais su draugėmis. Štai ji, mano laisvė, nejaugi man pavyko ištrūkti iš šio pragaro?

Dalys išeis maždaug kas dvi tris dienas. Ačiū, kad skaitot❤️

Velniop taveWhere stories live. Discover now