Velniop tave

20.

Liza.

-Ką? Klausyk besmegene, manęs nedomina tavo meilės intrigos su klientais. Galėsi savo jausmus išsakyti kam nors kitam.-Atkerta tas, o aš atrodo ką tik pabudau iš gilaus sapno.

-Atleiskit.-Nieko nelaukusi išbėgau lauk iš salės. Užsirakinau merginų tualete ir atsisėdau ant šaltų plytelių. Kokią nesąmonę aš ką tik iškrėčiau. Tos akys...į jas žiūrint suvoki sąvoką ''Magija''. Ne Liza, taip negalima. Jis pasipūtęs tironas, kuris nė nemirktelėdamas tave sutryps. Man reikia laikytis nuo jo kaip galima atokiau. Nežinau kiek prasėdėjau tame tualete, bet grįžusi atgal į salę aš neberadau nieko. Matyt užsiėmimai pasibaigė. Jau maniau kuo ramiausiai grįšiu į bendrabutį, kaip staiga kažkas apglėbė mano liemenį iš už nugaros:

-Kažkur skubi?-Sušnabždėjo į ausį iki negalėjimo pažįstamas balsas. Tiesą sakant maniau, jog tai kitas žmogus, bet laimei tai buvo tik Džastinas.

-Džastinai...tu mane išgąsdinai.-Pasisukau į jį veidu.-Daugiau taip nedaryk.

-Atsiprašau mieloji. Parvešiu tave į bendrabutį, jei tu nieko prieš.-Šyptelėjo savo šypsena, kaip staiga už jo nugaros išvydau nelauktą svečią. Maždaug per penkis metrus nuo mūsų stovėjo į sieną atsirėmęs dėstytojas. Jis valgė obuolį įdėmiai žiūrėdamas į mudu.

-Žinai ką? Aš čia pagalvojau tuo klausimu, kurį man uždavei ryte.-Specialiai numečiau žvilgsnį į Aleksandrą.-Manau mudu galėtumėme pabandyti.

-Tu sutinki tapti mano mergina? Rimtai?

-Taip, kodėl gi ne. Esi puikus vaikinas ir man patinki.-Reikėjo matyti to tirono reakciją, atrodė, kad tuoj pasprings tuo obuoliu. Taip jam ir reikia.

-Dieve, Liza, aš pats laimingiausias!-Jis staiga pabučiavo mane į lūpas priešais savo dėdę. Nereikėjo ilgai laukti kaip prie mūsų prisistatė ponas mokyklos siaubas. Jis visiškai nieko nesidrovėdamas suėmė Džastinui už sprando ir atitraukė nuo manęs.

-Jūs gal visai iš proto išsikraustėte?-Tariau aš su didžiuliu nepasitenkinimu. Jis neturi teisės taip naglai elgtis.

-Džastinai, kiek kartų sakiau, kad nuo bomžų laikytumeisi atokiau. Tik to betrūko, kad pasigautum kokią ligą. Tu dar ir liežuvį jai į burną įkišai. Viskas, mes tuojau pat važiuosime pas daktarą, kad padarytų visus būtinus tyrimus. Meldžiu dievo, kad būtum paskiepytas nuo pasiutligės.

-Dėde, apie ką jūs? Liaukitės, ji jokia nuo šiol ne benamė. Liza nuo šiol mano mergina, kurią jūs turėsite gerbti.

-Vaikeli, tu supranti ką pezi?

-Jis ne vaikelis, o suaugęs vyras, bet jums kaip matau vis nedaeina.-Įsiterpiau į jų pokalbį aš. Atrodė čia užvirs labai didelis konfliktas, kurio reikia tuojau pat išvengti.-Džastinai, eime. Jums leidus, didenybe.

Mudu nė neatsigręždami išėjome lauk. Dėstytojo mimika nieko gero nežadėjo, net nebesinori ateiti rytoj į paskaitas. Žinoma, jog man teks atsiimti už viską. Galiu garantuoti jei ne jo sūnėnas, šimtus kartų būtų mane užmušęs.

-Gerai jautiesi?-Važiuojant pakeliui link bendrabučių paklausė jis.

-Taip, viskas puiku. 

-Liza, kaip dėl persikraustymo į mūsų namus? Aš noriu, jog gyventume kartu, kaip tikra šeima.

-Nenoriu būti jums našta. Matei kaip tavo dėdė reagavo į visą tai. Bijau, jog tavo tėvams bus ne ką, mažesnis šokas.

-Baik jau.-Numojo ranka.-Mano tėvai neturi nieko prieš tave. Atvirkščiai, tu jiems patinki. Pažadu, jog nusivilti tikrai neteks. Padarysiu tave pačią laimingiausią.-Pabučiavo mano delną, sunertą su jo delnu.

-Duok man laiko. Viskas labai greitai. Ateis diena, kai gyvensime kartu, nematau tikslo skubinti įvykius.-Po kelių minučių jis sustabdė automobilį prie man reikiamo pastato.

-Atvažiavome.-Pažvelgė man į akis.-Jei kils nesklandumai visada skambink.

-Ačiū, kad pavežei.-Pabučiavau jį į skruostą ir nieko nelaukusi nuėjau į vidų. Keista, su Džastinu būdama greta nejaučiu nieko ypatingo. Visai nepalyginsi, kai esu šalia su tuo niekšu. Su juo vienu metu išgyvenu tiek emocijų, kad per visą gyvenimą tiek patirti neteko. Kodėl tuomet sutikau būti Džastino mergina? Tiesą pasakius nežinau, norėjau, jog tas tironas taip pat ką nors pajustų. Išvydus jį, mane užvaldė kažkoks kvailumas, kuris ėmė kalbėti mano lūpomis.
Toliau aš nuėjau pas save į kambarį, bet tuo mano nuotykiai nepasibaigė. Ten radau sėdinčią tą pačią mergiotę, kuri vakar paskelbė man karą. Ji tiesiog sėdėjo ant mano lovos žiūrėdama į rankose turimą kišeninį peilį.

-Labas vakaras, kokie mes vėlyvi. Laukiau tavęs ankščiau, matyt dėstytojas užlaikė, tiesa?

-Kaip čia patekai?

-Čia mano pastatas, patenku visur, kur tik noriu.-Pakilo nuo lovos ir ėmė artintis link manęs.

-Eik iš mano kambario.

-Ne, mergšė iš gatvės man nedrįs aiškinti kaip turiu elgtis. Dabar paklausyk, turiu tau užduotį. Eiti išvalyti tualetus, jei nori ramiai gyventi valysi juos tu, visas savaites. Virtuvę taip pat atšveisi.

-To nebus, aš ne valytoja. Mano eilė bus tik už dviejų savaičių.-Atkirtau jai, kaip susiliečiau nugara su siena. Puiku, aš viename kambaryje su kažkokia prietranka, o trauktis nebėra kur.

-Aš kažko nesupratau? Darysi, kaip didelė, nes jei ne...-Ji prirėmė savo peilį man prie kaklo.-Vyručiai, ateikit!-Netrukus į kambarį užėjo trys, aukšti vaikinai. Nemeluosiu, šiek tiek išsigandau. Kas ten žino, kokie velniai dedasi jos galvoje?-Jie tave pamokys, kitu būdu. Analiniu.

-Darykit ką norit!-Atrėžiau jai bežiūrint tiesiai į akis. Ji netrukus atsitraukė nuo manęs, kaip tie vaikinai pripuolė ir nutrenkė tiesiai ant lovos.-Gelbėkit!

-Manai aš juokavau? Tavo gyvenimas taps pragaru. Gali net nesipriešinti ir nerėkti, juk vis tiek niekas neišgirs.-Tarė ji man, kaip aš bandžiau muistytis iš tų idiotų rankų, bet buvo beviltiška. Patyriau tą beviltiškumo jausmą, kai nori išsisukti, bet nėra jokios galimybės, jog pavyks. Bijojau, be proto drebėjau iš baimės, juk tuoj prarasiu savo orumą su trejais vaikinais, kurių nė nepažįstu. 

-Paleiskit, meldžiu!-Automatiškai ėmė bėgti ašaros, bet niekas manęs negirdėjo. Vienas po kito drabužiai krito ant žemės. Viskas, nuo šiol nebuvo nieko, mano gyvenimas pilnumoje sušiktas. Man taip atrodė, kol kambario durys vėl neatsivėrė, o tarpduryje atsirado mažiausiai laukiamas žmogus.

-Žinai, puikiai sužaidei, bet jei galvojai, jog taip lengvai gyvensi ramybėje po...-Užėjęs jis pamatė visai kitokį vaizdą, nei tikėjosi. Vaikinai kaip susitarę vienu metu atsitraukė, juk prieš juos stovėjo tas pats universiteto pabaisa.-Nesupratau...Kas per grupinis?-Jis išvydo, jog guliu paskendusi savo ašarose ir tuojau pat viską suprato.

-Pone Klarkai, gal prisijungsit?-Išsišiepė vienas tų vaikinų, bet jam tai buvo visai nejuokinga.

-Aš tuoj tave prijungsiu, pedofile. Lauk!-Jis priėjo prie manęs, o tie visi iki vieno kaip žiurkės dingo iš kambario. Aleksandras prisėdo greta ir uždėjo delną ant peties, kad šiek tiek nusiraminčiau.-Klausyk, neverk. Viskas gerai. Jie ką nors tau padarė?

-Nespėjo.-Kūkčiodama atsakiau, buvau susirietus į kamuoliuką.

-Nesijaudink, jie atsiims pažadu. Na neverk. Eikš.-Jis pasiguldė mano galvą sau ant kelių ir ėmė glostyti plaukus. Man išties tapo kažkaip ramiau, jog jis čia. Kartais atrodo, kad jis prakeiksmas, kuris mane persekioja, bet štai ateina akimirkos, kai jis tampa angelu sargu.

-Meldžiu, nieko jiems nedarykit. Konfliktais nieko neišspręsit.

-Mieloji, nieko jiems nedarysiu. Mūsų laukia tik gražus pokalbis apie pagarbą mažoms mergaitėms. Palauk manęs čia, tuojau grįšiu...