Velniop tave

28.

Liza.

Prabudau labai pažįstamoje vietoje. Tik štai galva tiesiog plyšo per pusę. Gana ramiai reagavau, kol mano akys neišvydo Aleksandro sėdinčio ant lovos krašto. Kaip po velniais aš atsiradau jo namuose?

-Kaip aš čia atsidūriau? Kiek pamenu nešei mane Rafaeliui! Tai kaip po velnių atsiradau tavo namuose?

-Nerėk. Aš persigalvojau, tikrai neketinu aiškinti kvaišai kodėl. Vakar dėl tavęs teko primušti kelis vaikinus, jiems atsikabinus nuvežiau tave tiesiai į aeroportą. Būčiau vežęs pas Džastiną, bet štai bėda tu viską jam išpliurptum. Taip tu atsidūrei mano namuose.

-Juokaujat? O ką aš išpliurpčiau? Kad jo dėdė mane nugirdė, o vėliau pasinaudojo? Nesijaudinkit, niekam nieko nesakysiu. Jūsų visos paslaptys saugios.-Nusukau akis į šoną. Pilnumoje suvokiau, jog mano kaltės buvo taip pat, todėl niekam nepasiskųsi.

-Gerai liaukis, niekas tavęs neišnaudojo! Galiu sumokėt už moralinę žalą! Kiek tau reikia? Pusės milijono užteks? Štai.-Išrašė kažkokį lapelį ir numetė man į veidą.

-Gana man jūsų įžeidinėjimų!-Pakilau nuo lovos, ėmiau rengtis jau svajojau kaip dingstu iš šio pragaro.

-Dar vienas dalykas, tu neminėjai, kad Rafaelis užmušė tavo tėvą! Kodėl nieko nesakei?

-O pačiam susivokti labai sunku buvo? Juk akivaizdu! Tu viską, visada susižinai, kai reikia! Kas tu toks, kad sakyčiau kažką? Nekenčiu tavęs iš visos širdies!

-Tai, kad manęs nekenti šimtą kartų girdėjau! Nieko neverta kekšė!

-Padvėsk! Tarsi liepiau mane vežtis čionai! Galėjai palikt Rafaeliui jei jau tokia nieko neverta! Suknistas tironas!-Susirinkau likusius daiktus ir palikau tuos pragaro namus. Labiausiai šią sekundę nekenčiau dviejų žmonių savęs ir jo. Kokio velnio leidausi paguldoma į lovą? Na taip, buvau girta, bet vis vien kažkiek smegenų turėjo dirbti. Aš juk ne tokia, nesigulčiau su jokiu idiotu, bet jis...visiškai susuko protą.

Grįžau aš į savo taip laikomus laikinus namus, kaip mane iškart prie pat įėjimo pasitiko Džastinas.

-Liza, kas nutiko? Kaip praėjo kelionė? Kodėl tu verki?-Pradėjo jis su savo klausimais, o man net baisu buvo pažvelgti į jį. Nieko neatsakiusi tiesiog nubėgau pas save į kambarį. Numečiau daiktus į šoną, o pati atsiguliau ant lovos apsikabindama pagalvę.

-Liza, atrakink duris!

-Ne! Aš noriu pabūti viena, nejau taip sunku suprasti?

-Kažkas nutiko? Bent paaiškink kodėl verki? Juk turiu teisę žinoti kas nuskriaudė mano merginą!-Jei jis tik žinotų, jog ta mergina pati lengvabūdiškai save nusiskriaudė įsimylėdama jo dėdę.

-Nieko nenutiko! Džastinai, atstok meldžiu duok pabūti vienai!

-Na gerai, kaip nori. Bent pavalgyt ateisi?

-Nežinau!-Mintys sukosi tik iš fragmentų, kuriuos mėginau prisiminti. Nė nepamenu kaip atsiradau jo kambaryje. Viskas buvo taip greitai, dabar tik visą kūną maudžia, o galva aplamai plyšta. Jis pasiėmė mano garbę, neteisėtai. Nekenčiu, bet tuo pačiu myliu. Traukia jis mane, negaliu meluoti, net dabar. Aš tokia netikusi, išdaviau Džastiną, kaip dabar teks su tuo gyventi? Nejau visą gyvenimą apsimesiu, tarsi nieko neįvyko? Neištversiu, o tam psichopatui dėstytojui aplamai nusispjaut ant manęs. Pasinaudojo ir metė kaip kokią šiukšlę. Aš išties netikėjau, jog jam užteks drąsos tai padaryti, bet pasirodo pakako.

Nusileidau pavakarieniauti į virtuvę, nes nemandagu atsisakyti, kai gamina pati Sofija.

-Nenori papasakoti, kas nutiko?-Paklausė greta sėdėjęs Džastinas.