Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Devintas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Saulė savo spinduliais palietė skaidrų upės paviršių, o jos vanduo sušvito šimtais spalvingų žiburėlių. Šaltas upės vanduo skalavo padrikai suvirtusius akmenis, tarsi iškėlusius galvas virš raibuliuojančios srovės, ir toliau tekėjo ramia tėkme. Lengvai pučiama vėjo siūbavo žolė, pasipuošusi rytinės rasos lašeliais, kurie, kaip maži skaidraus krištolo karoliukai, jungėsi vieni su kitais ir tyliai kapsėjo į žemę.

Kai Katerina pramerkė akis, pirmiausiai ką pamatė, buvo užgesęs laužas. Adriano greta nesimatė ir ji atsisėdusi ėmė dairytis, ar jis nebuvo kur nors visai čia pat. Lėtai pakilusi iš savo vietos, kad neužgautų žaizdos, pradėjo eiti dairydamasi į šalis. Nenorėjo likti visiškai viena nepažįstamoje vietoje ir nors vaikinu iki galo nepasitikėjo, su juo vis tiek jautėsi saugesnė. Truputį paėjėjusi link upės, pamatė jį sėdintį ant kranto, basas kojas buvo įmerkęs į vandenį.

Pamatęs Kateriną, Adrianas iš karto pašoko iš vietos.

– Atsikėlei, – tarė. – Kaip jautiesi? Ar galėsi keliauti? Pasirūpinau kuo mums keliauti.

Jis parodė į žirgą netoliese.

– Bet kur mes vyksime? – paklausė ji.

– Pas vieną gerą mano pažįstamą. Ji geriau pasirūpins tavo žaizda, nei aš. Ir ten bus saugiau, negu čia.

Katerina linktelėjo stebėdama, kaip Adrianas nuėjo į pašiūrę ir išlindo iš jos jau nešinas keliais krepšiais, kuriuos pritvirtino prie balno. Vaikinas susirinko likusius daiktus ir, persimetęs vieną krepšį per petį, tarė:

– Viskas paruošta. Galime keliauti.

Katerina net pašoko iš vietos ir tuoj pat susiraukė iš skausmo. Tuo metu Adrianas privedė žirgą prie jos ir Katerina neskubėdama atsargiai įsiropštė į balną. Vaikinas uždrabstė laužą žemėmis ir paėmė arklį už vadžių.

Keliavo tylėdami.

Po kelių valandų praleistų balne, prieš juos atsivėrė miesto panorama. Aukštesni bei žemesni namukai rikiavosi vienas šalia kito raudonais bei oranžiniais stogais, kiek tolėliau jie matė pagrindinę miesto aikštę su fontanu jos viduryje. Katerinos nosį iš karto pasiekė šviežiai iškeptos duonos ir kito maisto, kuris buvo parduodamas turguje, kvapas. Daug žmonių buvo išėję į gatves su vaikais, sveikinosi vieni su kitais bei šnekučiavosi. Mažiausieji žaidė, ore skambėjo jų juokas. Net nebuvo panašu, kad ši karalystė ilgą laiką kentė Tamsiosios Imperijos priespaudą, tačiau Katerina žinojo, kad iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima spręsti apie bendrą vaizdą bei situaciją.

Katerina pakėlė akis į viršų ir pamatė medinį tiltuką, nutiestą nuo vieno aukšto pastato iki kito bei juos jungiantį, o dar toliau – deimantais žėrinčią pilį. Tai – ir visas miestas, buvo vaizdas, kurio ji nematė jau tikrai seniai.

Adrianas pasuko turgaus link ir netrukus sustojo ties didžiule palapine. Vaikinas praskleidė uždangą ir garsiai šūktelėjo:

– Yra kas nors?

Kurį laiką visiškai niekas neatsiliepė, ir Katerina pamanė, kad visi bus kur nors išėję, kai palapinės gilumoje išgirdo moterišką balsą.

– Tuoj ateisiu! – riktelėjo, o netrukus pasirodė ir balso savininkė. Pamačiusi svečius, ji nustebusi sustojo. – Adrianai!

– Sveika, Deimara, – pasisveikino jis.

– Nesitikėjau tave taip greitai vėl pamatyti.

– Tikrai? Man pasirodė, jog jau senokai čia nesilankiau... Bet man reikia jūsų pagalbos. Nesutrukdžiau?