Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Ketvirtas skyrius »

Mūsų pasaulis

Ryte, kai Katerina pabudo, iškart prsiminė prie arklidžių rastą vaikiną ir pašoko iš lovos. Nerimavo dėl jo, todėl greitai apsivilkusi drabužius, ji skubiai išbėgo į šaltą rytą, tiesiai į arklides, kur paliko nepažįstamąjį.

Pirmiausiai merginos žvilgsnis nukrypo į vietą, kurioje vakar gulėjo vaikinas. Tačiau ten nebuvo nieko, išskyrus nedidelę antklodę, kurią mergina jam atnešė. Jo krepšio taip pat nebuvo. Katerina stovėjo apimta netikėtumo ir nusivylimo. Apžiūrinėdama arklides, ji tikėjosi rasti bent kokį ženklą, kad vaikinas vis dar buvo čia, bet tik du žirgai smalsiai kėlė galvas, karpė ausimis ir stebėjo aplinkui vaikštinėjančią merginą.

Nusivylusi, bet ir kažkur giliai širdyje džiaugdamasi, kad jam padėjo, Katerina paėmė antklodę nuo šieno, išėjo iš arklidžių ir apsižvalgė aplinkui. Žolė aplink arklides buvo šviežiai nusėta rasos lašeliais, bet jokių pėdsakų ar ženklų, kad kas nors būtų čia praėjęs, mergina nepastebėjo.

Katerina grįžo namo ir padėjo antklodę į spintą, iš kurios ir buvo ją paėmusi ir vėl grįžo į arklides. Priėjusi prie balto žirgo, uždėjo jam kamanas. Paskui paėmė šepetį ir kelias minutes šukavo jo karčius, vis negalėdama iš galvos išmesti to nepažįstamo vaikino. Ar ji tikrai padarė viską, kad jam padėtų?

Stovėdama žirgui iš kairiojo šono, Katerina netrukus uždėjo jam ant nugaros pobalnį. Nusikabino sunkų balną ir laikydama jį abiem rankom, uždėjo jį ant viršaus.

Pabalnojusi žirgą, patikrino, ar pavarža pakankamai priveržta. Viską buvo padariusi gerai ir ji lengviau atsiduso. Išsivedusi ristūną iš aptvaro, kelias minutes jį pavedžiojo, paskui dar kartą viską patikrino ir išsivedė jį į lauką. Ristūnas nekantraudamas suprunkštė ir ėmė kanopomis kapstyti žemę. Sėdusi į balną Katerina paragino gyvulį.

Praėjo kiek laiko, kol pagaliau Katerina prijojo krioklį. Vanduo iš didelio aukščio kaskadomis krito žemyn, tiesiai ant apačioje drybsančių akmenų. Pažvelgė į viršų ir nulipusi nuo žirgo, priėjo šiek tiek arčiau. Dienos metu viskas čia atrodė visai kitaip nei naktį.

Žirgas ėmė neramiai kanopomis kapstyti žemę ir prunkšti dėl krentančio vandens keliamo triukšmo.

– Viskas gerai, nebijok, – pasakė ji, švelniai glostydama šiam nugarą, paskui atsisėdo ant žemės ir kurį laiką taip sėdėjo.

Katerina užmerkė akis. Drėgnos žemės kvapas, ant galvos bei veido krentantys vandens purslai, paukščių čiulbėjimas, lapų ošimas – visa tai suteikė jos širdžiai paguodos.

Įsitikinusi, kad aplinkui nieko nebuvo, lengvai nusimetė nuo savęs drabužius, atsistojo ir basa nuėjo link upės, žolės stiebeliai kuteno padus. Galiausiai įbrido.

Šaltas ir tyras vanduo apgaubė Katerinos kūną, ji staigiai paniro ir vėl iškilo į paviršių. Papurtė galvą ir šyptelėjo, kai gaivinančio vandens lašeliai pažiro į visas puses.

Užteko kelių lengvų yrių ir ji pasiekė patį krioklį. Vikriai, bet kartu ir atsargiai užsiropštė ant slidžių akmenų ir įsmuko į olą, kurią slėpė krentantis vanduo. Ją pasitiko šniokštimas ir tūkstančiai trykštančių purslų.

Katerina pasislėpė už tekančio vandens, pro jį bandydama įžiūrėti viską, kas buvo kitoje pusėje. Paskui atsisėdo ant atbrailos kraštelio, kojas nuleido ant žemiau esančių akmenų. Buvo nuoga, bet šioje vietoje to gėdytis visiškai nereikėjo – jos niekas nematė.

Po kurio laiko išlindusi iš olos, Katerina dar truputį paplaukiojo ir išlipo iš vandens, atsisėdo ant žolės ir, išgręžusi plaukus, apsivilko drabužius. Jau sėdo į balną, kai nežinomos jėgos buvo nublokšta ant žemės. Suprato tik tai, jog negalėjo atsikelti – taip stipriai drebėjo visas kūnas.