Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Septintas skyrius »

Mūsų pasaulis

Karolis paskubomis susikrovė lagaminą ir pastatė jį koridoriuje prie durų. Dėl kitų, per tiek metų sukauptų daiktų bei knygų, jis ketino paskambinti perkraustymo agentūrai ir kol kas dėl to nesuko galvos. Ką dar ketino su savimi pasiimti, tai Vaivorykštinį kristalą, bet prieš tai kelis kartus žvilgtelėjo pro langą ir nieko įtartino nepastebėjęs, nuėjo į savo darbo kambarį. Atvėręs knygų lentyną bei atrakinęs seifą, ištraukė kristalą, kuris netrukus pradingo švarko kišenėje.

Kurį laiką nesulaukęs Katerinos nusileidžiant į pirmą aukštą, Karolis palypėjo per kelias laiptų pakopas ir šūktelėjo:

– Katerina, tu jau pasiruošusi?

Neišgirdęs jokio atsakymo, Karolis pakilo laiptais iki pat jos kambario durų ir pasibeldė, tačiau buvo tylu. Atvėrė duris ir pamatė, kad kambaryje dukters nebuvo ir išsigandęs įpuolė vidun.

– Katerina?..

Ant jos lovos gulėjo lagaminas su jos daiktais, o šalia Karolis pastebėjo gulintį popieriaus lapą. Paėmęs jį į rankas, permetė tekstą akimis. Jame greitai buvo brūkštelėti vos keli sakiniai:

Jei nori atgauti dukterį, atnešk man Vaivorykštinį kristalą.

Mus rasi apleistuose sandėliuose į rytus nuo miesto.

Jeigu nepasirodysi iki aušros, tavo dukra mirs.

Saimonas

– Sumautas niekšas... – nusikeikė Karolis ir suglamžė raštelį. Žinoma, tai buvo Saimono Fenikso darbas. Ištraukė iš kišenės kristalą ir kelias akimirkas spoksojo į jį. Abejonių, aišku, nebuvo, tačiau nenorėjo jo atiduoti priešui į rankas. Jeigu Karolio žinios buvo teisingos, turėdamas nors vieną kristalą, Saimonas lengvai galės rasti ir kitus kristalus, nes jie traukė vienas kitą. Turėjo ką nors sugalvoti, tačiau tam laiko visiškai nebuvo. Iki aušros buvo likusios gal dvi valandos, o iki apleistų sandėlių buvo nemažas kelio gabalas. Tad nieko nelaukęs, vėl įgrūdo kristalą į kišenę ir išbėgo iš Katerinos kambario. Greitai nusileidęs laiptais, pagriebė nuo komodos automobilio raktelius ir išskubėjo. Tikrai neketino palikti dukters pavojuje.

***

Katerina pramerkė akis ir sudejavo, galva plyšte plyšo iš skausmo, tarsi po gero vakarėlio. Ne iš karto suvokė, kad jau buvo nebe namuose, o kažkur kitur. Apsidairė, tačiau beveik nieko nesugebėjo įžiūrėti, patalpoje vyravo tamsa, tik pro langus švietė ryški mėnulio pilnaties šviesa.

Buvo pasodinta ant kėdės ir surišta virve, negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų.

– Pagaliau atsibudai, – išgirdo žemą vyrišką balsą netoliese ir vėl apsidairė. Už kelių metrų pamatė aukšto žmogaus siluetą. Jis stovėjo atsirėmęs į gelžbetoninę koloną, rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Akys buvo įsmeigtos tiesiai į ją.

– Ko tu nori iš manęs? – paklausė Katerina.

Jis pajudėjo iš savo vietos. Priėjo visai prie pat ir ji galėjo įžvelgti kelis veido bruožus – kampuotą žandikaulį bei smakrą, nosį su nedidele kuprele bei gilias įdubusias akis. Šio vyro nebuvo mačiusi, bet numanė, jog jis buvo vienas iš tų, kurie ieškojo Vaivorykštinių kristalų.

– Iš tavęs – visiškai nieko, – atsakė vyras. – Man reikia tavo tėvo. Žinoma, jeigu jis turės tiek drąsos, kad čia pasirodytų. Ir kad atneštų man Vaivorykštinį kristalą iki aušros. Nes jeigu neatneš...

Jis sakinio neužbaigė, tačiau to ir nereikėjo, Katerina puikiai suprato, kas laukė.

Jos širdies plakimas iškart padažnėjo, tačiau stengėsi išlikti rami ir to neparodyti. Jautė grėsmę, tačiau vis tiek tikėjosi, jog tėvas, jeigu ir pasirodys, nepasiims su savimi kristalo. Ne dėl to jie slapstėsi tiek metų, kad iškart jį atiduotų priešui. Nors apie visa tai ir sužinojo tik šiąnakt. Niekam neketino atiduoti savo motinos kristalo, nes tai buvo vienas iš nedaugelio daiktų, apie ją primenančių.