Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Septintas skyrius »

– Netikiu, kad paliksi mus gyvus, jeigu mano tėvas ir atneš kristalą, – vėl prakalbo Katerina. – Tu vis tiek mus nudėsi.

– Gali būti, – atsakė jis atsainiai. – Priklausys nuo to, kaip elgsis tavo tėvas, kai čia pasirodys.

– Kaip turėčiau tai suprasti?

– Jeigu atgavęs tave bandys atgauti ir Vaivorykštinį kristalą, jūs abu tikrai mirsit. Šiame pasaulyje gailesčiui nėra vietos.

Katerina daugiau nieko nesakė. Ji net nebuvo tikra, ar tėvas tikrai pasirodys. Galbūt kristalas jam bus svarbesnis nei jos gyvybė. Nors Katerina ir žinojo, kaip tėvas ją mylėjo, tačiau visada būna aukštesnis tikslas. Aukštesnis gėris, kaip jis mėgo sakyti. Tad čia jis turės rinktis. Arba atiduoti kristalą priešui, arba leisti dukrai mirti. Ji pati manė, jog jos gyvybė nebuvo verta kristalo.

– O galbūt... – tyliai prasitarė vyras. – Gal aš nepaisysiu susitarimo. Galbūt, bet kokiu atveju, aš jus abu nudėsiu.

Ji pajuto, kaip kūną išmušė šaltas prakaitas. To negalėjo būti!

– Tu negali to padaryti, – pasakė. – Taip negarbinga.

– O kas sakė, kad aš esu garbingas žmogus? – paklausė jis. – Aš esu vienas iš penkių Tamsiosios Imperijos karalių. Man nėra lygių.

– Bet...

Katerina nežinojo, ką daugiau pasakyti. Suprato tik tai, kad tiek ji, tiek jos tėvas, buvo įvilioti į spąstus. Iš kurių, nebuvo aišku, ar pavyks išsikapstyti sveikiems.

Kol ji įnirtingai galvojo, ką daryti, vyras nekantriai vaikštinėjo po apleistą patalpą. Katerina atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkui mėtėsi senos sulūžusios lentos, sudaužyti alaus buteliai ar kitokios šiukšlės, tad ši vieta buvo apleista.

Saimonas Feniksas pastebėjo Katerinos žvilgsnį ir šyptelėjo.

– Nebedaug liko laukti... – pasakė. – Pati supranti, kas bus, jei tavo tėvas taip ir nepasirodys.

Jo rankoje sublizgo peilio ašmenys, kurie netrukus atsidūrė prie Katerinos gerklės. Bet kol kas jis nieko nesiėmė, tik gąsdino. Ir vos tik jis atsitraukė ir nusisuko į langus, stebėdamas pamažu šviesėjantį dangų, pasimuistė, mėgindama išsilaisvinti. Ji neketino laukti, kol pasirodys tėvas ir ją išgelbės. Pati turėjo ko nors imtis.

Tačiau virvės stipriai buvo įsirėžusios į odą ir po kelių minučių bandymų ji pasidavė. Jam nematant, vėl apsižvalgė, netoliese pamatė nemažą stiklo šukę ir pamanė, kad būtų neblogai ją kaip nors pasiekti, tačiau kaip? Ji buvo per toli, o Katerina neturėjo kaip nukreipti Saimono Fenikso dėmesio, kad jis bent trumpam nuo jos nutoltų. Bet ji vis tiek neketino taip greitai pasiduoti.

Katerina vėl pasimuistė, skausmingai suvaitojo, kai virvė dar stipriau įsirėžė į odą.

– Gali nebandyti, – pasakė vyras. – Surišau tave tikrai stipriai. Tad nustok eikvoti jėgas ten, kur nereikia.

***

Vairuodamas automobilį tuščiu keliu, Karolis mėgino nusiraminti, bet visiškai nesisekė. Bandė sugalvoti planą, kuris suveiktų prieš Saimoną Feniksą, tačiau nieko sumąstyti nepavyko. Vis stipriau spaudė greičio pedalą, kad tik kuo greičiau atvyktų į reikiamą vietą ir nepavėluotų,

Karolis sustabdė automobilį šalikelėje į pietus nuo apleisto sandėlio ir iš jo išlipo. Nenorėjo, kad Saimonas Feniksas tiksliai žinotų, kad jis jau pasirodė. Likusį kelią ketino įveikti pėsčiomis, tyliai, ramiai ir neskubėdamas, kad galėtų viską apžiūrėti ir sugalvoti kaip pabėgti, jeigu to reikėtų. Iki aušros buvo likęs apie pusvalandis, tad dar turėjo šiek tiek laiko.