Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

20.U

-Jūs ilgai nebuvote Los andžele, dėl ko visa tai jei nepaslaptis?.-Paklausė ji.

-Dėje, paslaptis, jūs tik neįsižeiskit.-Atsisukau į ją.-Tiesiog tai gan asmeniška.

-Supratau, jei ko nors reikės aš visada čia.-Nuėjo ji į virtuvę tvarkytis.

O aš pradėjau valgyti, bei tuo pačiu metu naršyti telefone, aš taip užsižiūrėjau naujienas, kad vos ne pamiršau apie susitikimą su Maiku, velnias jau daug valandų turiu bėgti.
Greitai pabaigiau valgyti ir pakilau nuo stalo.

-Kažkur skubi?.-Prieš mane prisistatė mama.-Visa išsipuošusi, o tik vakar grįžai.

-Taip mam, daug reikalų.-Aš labai skubėjau ir ji tai pastebėjo iš mano nenustovėjimo vietoje.

-Ne Andžela, šiandien privalai atsipalaiduoti, o jei žurnalistai pamatys žinai koks samišis kils, mes su tavo tėčiu norime, kad viskas vyktų ramiai.

-Mama, nieks manes nepamatys, aš puikiai jaučiuosiu, nepyk, bet jau eisiu.

Praėjau pro ją ir užtrenkiau už saves duris, gan nemandagu iš mano pusės, bet daugiau nebegalėjau gaišti laiko, manes laukė tas dėl kurio aš pilnumoi pametusi galvą. Ir vos mintis ateina į galvą jog dabar tikrai viskas, daugiau mes nebepasimatysime, mane visą drąsko per pusę.
Įsėdau į savo taip mylimą automobilį ir nuvažiau į vietą kurioje susitiksime su Maiku.
Prisiparkavau mašiną šalia kavinės ir užėjau vidun, nedaug žmonių ir aš tuom džiaugiuosiu. Akimis ieškau Maiko ir mano akys pamato labai matytą veidą, taip ten jis sėdi įniręs į telefoną, o greta jo ant stalo guli raudonų rožių puokštė.
Aš iš lėto priėjau prie staliuko.

-Daug reikalų?.-Po mano žodžių jis iš kart išjungė telefoną ir pažvelgė į mane.

-Labai.-Šyptelėjo ir atsistojo, tarp mūsų liko keli centimetrai.-Čia tau.-Padavė man gėles.

-Ačiū.-Nusišypsojau.-O per pirmą pasimatymą dovanojai nurautą gėlę iš sodo, nemanai, kad viskas turėtų būti atvirkščiai?.

-Aš tobulėju.-Po jo žodžių kelias sekundes truko tyla, kol jis jos nesudrumstė.-Prisėsk užsakiau, tau tavo mėgstamos kavos.

Pažiūrėjusi į stalą pamačiau stovinčią kavą, kurią aš tiesiog dievinu, šiek atsitraukusi nuo jo atsisėdau priešais jį.

-Nu va paskutinį kartą matomės ar ne?.-Nedrąsiai paklausiau, o pati krausčiausi iš proto žiūrėdama į jį.

-Taip, dėl mūsų pačių.

-O galėjo viskas būti kitaip.-Nuleidau akis.

-Ką tu turi omeny?.-Gurgštelėjo jis savo kavą.

-Ne nieko, bet kaip būtų viskas susiklostę jei mes nė nebūtume susitikę.-Visai ne tai norėjau pasakyti.-Niekada nepagalvojai?.

-Ne.-Jaučiau kaip jis nužiūrinėja mano kiekvieną veido bruožą.-Nė nenoriu pagalvoti.

-Kodėl?.

-Kas būtu jeigu būtų? Man labiau patinka galvoti apie tai kas yra dabar, o ne tai kas įvyko ar ne įvyko.

-Ir tu patenkintas tuom kas yra dabar?.-Kažkuri mano kūno dalis norėjo kažką iš jo išgauti, tik nežinau ką.

-Link ko tu suki?.-Suraukė antakius.-O tu patenkinta?.

-Taip.-Linktelėjau ir dirptinai nusišypsojau.-Aš visada džiaugiuosiu kai tiesa nugali melą.

Po mano žodžių jis pasimetė pradėjo visur bėgioti akimis.

-Manau mes viską ta tema išsiaiškinome.

-Aš kalbu ne apie mus.-Atsigėriau savo kavos.

-Tikrai? Nes iš tavo metamų frazių galiu spręsti, kad kalbi būtent apie mus.

-Blogas tu sprendėjas, beje kodėl galvoji, kad kalbu apie mus? Jug tu man niekad ir nemelavai.-Sarkastiškai nusišypsojau

-Gana.-Sumurmėjo vos praverdamas burną.-Aš tau atsilyginsiu, gali prašyti visko ko tik nori.

Šita dalis mane nustebino, bet bėda ta, kad tai ko aš noriu nesugebės duoti man niekas, šitą norą pasiliksiu sau amžinai.

-Man nieko iš taves nereikia, tik atsakymo į klausymą kas tave sieja su mano tėvu?.

-Verslas.-Pasitaisė marškinių apykaklę.-Mes partneriai, štai ir viskas.

-Apsimesiu, kad patikėjau.

-Vertėtų.-Prisiartino savo veidu arčiau manojo ir aš nė kiek neatsitraukiau.-Aš tau nemeluočiau.

-Man atrodo, kad viskas kas buvo tarp mūsų ir buvo melas.-Stengiausi išlikti tvirta savo paziciojoje, nors jo mėtų kvapas jau varė mane iš proto.

-Man atrodo, kad tu puikiai žinai jog tai netiesa.

Ir štai jaučiu šiurpuliukus bėgančius po mano nugarą, jaučiu kaip rankos ima drebėti, jis žiūri man į lūpas su kiekvienu judesiu mažindamas atstumą tarp mūsų.
Aš pati negaliu atitraukti akių nuo jo lūpų ir viso kūno, man rodos jog tuoj pasiduosiu silpnybei, o jis tuo pasinaudos kaip koks negailestingas žvėris. Dar keli jo judesiai į prieky ir aš jaučiu kaip pati liečiu jo lūpas savosiomis, jis užmerkia akis ir aistringai pradeda mane bučiuoti, aš nieko nelaukusi atsakau į jo bučinį, jausmas lyg rasčiau tai ko taip ilgai ieškojau, užplūsta tiek nerimas, tiek ramuma ir visi jausmai tiesiog šoka vieną šokį, mes su Maiku kuo toliau tuo labiau norim vienas kito, jo bučiniai tampa grubūs, jaučiu skausmą, bet nė kiek nenoriu liautis. Aš uždedu delną jam ant skruosto, visiškai praradau kontrolę, galiausiai suprantu jog tai negali tęstis mes negalime būti kartu.

-Liaukis.-Sumurmu neatsitraugdama nuo jo lūpų.

Pabandau jį atitraukti savo ranka nuo saves. Nuo šio mano judesio pagaliau jis sureaguoja.

-Atleisk.-Lėtai atsitraukė.-To neturėjo būti.

-Teisingai Maikai, mes tik draugai to negalėjo negali ir negalės būti.-Staigiai atsistojau nuo vietos kurioje sėdėjau.-Man metas.

Iš mano akių išbėgo ašara, jis ją pastebėjo, mačiau skausmą jo akyse jis toks pats įskaudintas kaip ir aš.
Apsisaukau ir patraukiau link išėjimo.
Man buvo taip negera, tiek fiziškai, tiek morališkai. Kai tik išėjau iš kavinės pajaučiau kaip žemė slysta iš po kojų, prieš akis pasidarė tamsu, mano kūnas visiškai atsipalaiduoja, jausmas lyg visos problemos išgaruoja aš netenku sąmonės tiesiog krentu, kažkuriuo momentu suvokiu jog krisiu ir pasiruošiu skausmui, bet tuo pačiu metu jaučiu kaip mane apglėbė stiprios ir beproto pažįstamos rankos, dabar nors ir į bedugnę, regiu jo mėlynas akis ir tamsą viskas daugiau nieko...

Didžiulis ačiū skaičiusiems ir aktiviems žmoniems💖
Laukite tęsinio.