-Žinoma! Nušauk mane! Tu tik tai ir temoki, žudyti visus iš eilės!.-Rėkiu ant jo, o mano skruostais nesuvaldomai teka ašaros, bet man jau visvien, net nesistengiu jų sulaikyti.-Žinai, o gal ir geriau, kad mane užmuši, nes tik tada galėsiu pamiršti t...
Jaučiu kaip saulė apšviečia man veidą, akimirksniu pramerkiu akis ir vėl užmerkiu, tuomet pati sau nusišypsau aš namie, kaip nuostabu yra pabusti namuose be jokių rūpesčių, kaip tau teks užsidirbti pinigų ar būsi tu pavalgiusi viskas taip kaip ankščiau. Seniai nejaučiau tokios ramybės, paskutinį kartą taip prabudau tik prieš metus, o dieve aš čia nebuvau beveik metus laiko jug už mėnesio man bus 20, laukiu nesulaukiu jubiliejaus. Staiga prisiminiau, kad šiandien susitinku su Maiku, paskutinį kartą na laikas sudėti visus taškus ant y taip, kad pašokau iš lovos ir nieko nelaukusi patraukiau link spintos, ten radau savo visus rūbus ir kitus daiktus. Šiandien apsirengiau štai taip:
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pilnai susiruošusi nisileidau į apačią kur mane iš kart pasitiko tėčio žvilgsnis, jis sėdėjo ant fotelio ir tvarkė kažkokius dokumentus.
-Sveika, ko taip anksti?.-Nieko nelaukes paklausė.
-Ai žinai yra daug reikalų.
-Kokių?.-Pakėlė antakį į viršų.-Nemanau, kad tu turi dabar kažkokių reikalų.
-Tėt, aš čia tiek daug laiko nebuvau pas mane krūvos visokių reikalų.-Atsidusau.
-Andžela, tau reikia pailsėti pasakyk ko tau reikia ir aš sutvarkysiu.
-Ne, tai gan asmeniška prižadu man nieko nenutiks aš puikiai jaučiuosiu.-Kaip tyčia po šių žodžių pradėjo labai pykinti.
-Na žiūrėk tu man, beje kur ruošiesi eiti?.
-Sakiau asmeniška, plius aš pakankamai suaugusi savimi pasirūpinti, nepyk turiu skubėt.
Nuėjau į virtuvę, aš vėl jam meluoju, žinoma nesakysiu, kad einu susitikti su Maiku tuomet 100% neleistų ir nežiūrėtų į tai jog man jau 19 metų, aš vėl esu priklausoma nuo tėvų vat šitas mane labiausiai nervina, žinoma tai nesitęs amžinai aš pati sau įrodžiau jog galiu išgyventi ir savarankiškai, tai gi po kažkurio laiko gyvensiu be tėvų, ne šį kartą nebėgsiu viskas bus kitaip. Nuėjusi į virtuvę šaldytuve radau vakarykščių mamos kodletukų, aš ištraukiau lėkštę ir vos tik apsisukau išvydau namų tarnaitę.
-O dieve.-Aš išsigandau.
-Atleiskite, kad išgąsdinau jums ką nors pagaminti?.-Ji labai nuoširdžių bruožų.
-Ne.-Nusišypsojau.-Aš va pati pasišildysiu kotletų ir viskas.
-Duokit aš jums padėsiu.-Nė nespėjau sureaguoti kaip ji pagriebė iš manes lėkštę.
-Nereikia.-Bandžiau ją atkalbėti, bet ji jau įkišo juos į mikrobangę.
-Viskas gerai, jūs prisėskit.-Parodė delnu į valgomąjį stalą.
-Ačiū.-Šyptelėjau ir atsisėdau prie stalo.
Nereikėjo ilgai laukti kaip man prieš nosį atsirado lėkštė, ahhh...tas nuostabus kvapas namie gaminto maisto.
