Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

12.M

Na štai ir prabėgo nepastebėtai 6 mėnesiai nuo mūsų atvykimo pas Maiko tetą, iš dalies man čia velniškai patinka, kaimas, grynas oras, kai reikia nuvažiuojame į Niujorką Maikas, per tuos mėnesius atsidarė savo viešbutį miesto centre, taigi pinigų taip pat netrūksta. Žinoma pasiilgstu LA, savo tėvų ir kitų dalykų prie kurių buvau pripratusi, bet kol kas mums su juo sekasi puikiai ir čia, turime visko ko reikia. Maiko teta iki šiol neįtaria jog mes pora, o ne brolis ir sesė, apskritai tai apie tai niekas nežino, tik mudu.
Mano tėtis mūsų taip ir nerado, mano taip sakant "Vaikinas" pasirūpino, kad jį pasiektų žinia jog aš miriau kartu su juo.
Apie tai mirgėjo laikraščiai ir televizija, laimei Niujorke manes niekas neatpažįsta, aš esu masė kitų žmonių.
Na, o jei kalbant apie mudviejų santykius su Maiku, tai galiu pasakyti jog būna visko, kartais apsiginčyjame, bet labai retai, dažniausiai vienas su kitu elgiamės gražiai ir švelniai, dar vienas stebinantis dalykas tai, jog tarp mūsų per visą šį laiką nebuvo lytinių santykių, žinoma buvo momentų kai prie to priartėdavome, bet vis kažkas įvykdavo ir mums sutrugdydavo, Maiką tai žiauriai nervindavo na, o man kažkaip jausmai nepastatyti vien ant lovos reikalų, aišku aš nesakau jog Maikui rūpi tik permiegoti su manimi, jei jis to norėtų seniai būtų padares ir galiausiai mane palikes, bet per šį laiką man abejonių neliko, jis būtent tas vaikinas kurio man reikėjo ir aš jį dar labiau myliu nei prieš tai, dabar nė neįsivaizduoju kaip galėjau be jo gyventi? Man jis toks pats būtinas kaip oras mano plaučiams.

-Argi negražu?.-Padėjau galvą ant Maiko peties.

-Taip.-Atsiduso.-Vaizdas nuostabus, tau nešalta?.

-Ne.-Papurčiau galvą į šonus.-Pameni kai tik kalbėjome, jog turėsi viešbutį nuo kurio stogo matysis visas Niujorkas?.

-Pamenu...be taves jo čia nebūtų, tavo dėka mes stovime ant jo stogo ir žiūrime kaip krenta pirmasis sniegas, myliu tave.

-Aš taip pat, bet su viešbučiu padėjau tik truputėlį, nieko neįmanomo nedariau.-Pabučiavau jį į žandą.

-Tu manimi tikėjai...tai labai daug reiškia.

-Geriau pasakyk kur švesime kalėdas?.

-Aha.-Nusišypsojo.-Dabar imsiu ir pasakysiu, apseisi.

-Nu...Maiki...maldauju, aš turiu susiplanuoti viską iš anksto.-Pažvelgiau į jį.-Ko tu tyli?.

-Tu puikiai žinai, kad viskas ką tu suplanuoji visvien įvyksta ne pagal planą.

-Blemba Maikai, nenervuok.-Susiraukiau.-Tau sunku pasakyt?

-Man rodos jog aš tuoj tave nuleisiu nuo to stogo ir tada tu tikrai būsi mirusi.

-Nejuokinga.-Trinktelėjau jam per petį.

-O kas sakė, jog bus juokinga?.

Aš jam nieko neatsakiau ir nuėjau toliau nuo jo, arčiau stogo krašto.

-Galiu ir pati iššokti jei taip nori.-Atsigrežiau į jį.

-Liaukis.-Šyptelėjo.-Nedaryk nesąmonių.

-Kodėl nesąmonės? Pats pasiūlei.-Jau nusisukau nuo jo.

Norėjau jį tik pagąsdinti, taigi žengiau žingsnį ir mano koja slystelėjo nuo ko aš būčiau nukritusi žemyn jei ne Maikas mane sugaves ir padėjas atgal, toliau nuo krašto. Dabar jis mane prispaudes prie saves ir žiūri man į akis.

-Kokia vis dėl to tu kvaiša.-Šį kart jis buvo rimtas, matyt tikrai išsigando.-O kas jei būtum nukritusi?.

-Tu būtum laimingas.

-Tu tikrai taip manai?.-Aš nusukau akis į šoną.-Atsakyk.

-O kas ten tave žino?! Gal šokinėtum iš laimės?.-Atsukau akis atgal į jo rimtą žvilgsnį.