Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•74•

Sustingusi ir šokiruota kelias minutes negalėjau pajudėti iš vietos. Kvėpavimas tarsi išnyko. Liko tik siela, kuri turėjo atlaikyti užgriuvusią padėtį. Ji buvo atsakinga už mano gyvastį. Ameliai staiga paėmus mano ranką net nesuvokiau, kaip greitai ją ištraukiau ir atsistojau. Deja nepraėjus nė sekundei mano galvoje vėl pasirodė vaizdiniai, kurie privertė suklupti ant žemės

- O, jau atvykote! Labai jūsų laukėme,- priėjusi stipriai apkabino juodaplaukį, o jis šyptelėjęs pavartė akis. Atsitraukusi dar kartą jam šyptelėjo ir atsisuko į mane,- Na, o kas ši daili mergina? Galbūt pagaliau jau ir tu kažką susiradai?,- jai tai tarus nuraudau ir išpūčiau akis. Pradėjusi purtyti galvą prajuokinau moterį

- Aš tik juokauju brangute,- ji vis dar kikendama tarė,- mano vardas Amelia,- ištiesusi ranką tarė

- Aš Laila,- kiek šyptelėjusi atsakiau ir padaviau ranką tačiau tuoj pat buvau įtraukta į jos glėbį. Ar visa, jo giminė tokia miela ir mandagi?

- Mege! Mege, ar girdi mane!?,- visai šalia išgirdau Amelios balsą. Lėtai pakėlusi galvą pažvelgiau į moterį tačiau netrukus prieš save išvydau seną, apgriautą namą, angelą, tačiau be galvos, nuotraukas ir... dienoraštį. Vis dar nerišliai girdėdama moters balsą atsistojau ir pasiremdama į sienas pradėjau eiti. Išėjusi pro galinės duris patraukiau link miško. Kojos pačios nesuvokė kur mane neša, tačiau atrodė taip lyg viską jau būčiau iš anksčiau mačiusi. Nors šakos braižė mano odą, o šaltas vėjelis kando skruostus aš lyg negyva žingsniavau man nežinoma kryptimi.

Visą šį laiką Amelia sekė paskui mane, tačiau nieko nesakė. Atrodo lyg ji žinotų, kur einu. Už kelių minučių sustojau prieš save išvysdama tą patį namą, kurį mačiau savo vaizdiniuose. Taip pat ir angelus... Apimta panikos ir nežinios užsidėjau rankas ant galvos ir pradėjau ją purtyti tikindama save, jog tai tik sapnas

- Kas vyksta?,- tyliai vos girdėdama savo pačios balsą ištariau. Mano kūnas visas drebėjo, tačiau pati nežinojau ar dėl baimės ar dėl šalčio. Šie įvykiai gasdina mane ir nepalieka ramybėje. Ir visa tai prasidėjo vos pamačius Meisoną...

- Mege?,- tyliai pratarė Amelia. Buvau pamiršusi apie jo buvimą dėl to netikėtai krūptelėjau ir greitai atsisukau. Moteris taip pat kaip ir aš ne mažiau buvo sumišusi. Pakėlusi akis į namą ji susiraukė ir sučiaupė lūpas į vieną tiesią liniją,- ar tu čia buvai atėjusi anksčiau?,- ji tyliai paklausė. Pažvelgusi dar kartą į jį mane užvaldė keistas jausmas. Tai lyg iš niekur nieko atsiradęs pyktis, liūdesys, skausmas ir svarbiausia tai, jog viską jaučiau vienu kartu

- Taip, aš čia buvau. Kažkada. Aš to nepamenu. Mano galvoje tikra sumaištis, kurios pati nesuvokiu

- Papasakok man,- nedrąsiai ištarė, lyg bijodama sulaukti neigiamo atsakymo

- Aš kažką matau. Vaizdus. Tačiau net neįsivaizuoduoju iš kur jie ir kaip atsirado mano galvoje. Tai nesiliauja jau kelias dienas

- Galbūt jie tau bando kažką pasakyti,- Amelia įsiterpė,- ką tiksliai matai tuose vaizdiniuose?,- sudvejojau ar sakyti tiesą, tačiau, kai moteris padėjo savo ranką man ant peties, atrodo, lyg išsilaisvino mano siela iš pančių

- Matau Meisoną, tave, kažkokį juodaplaukį, kuris, regis, mane atvežė į tavo namus. Taip pat..,- prisiminusi intymius įvykius su tamsplaukiu užtilau ir nuraudau. Amelia tylėjo ir tyrinėjo mano veidą. Galėjau spręsti, jog moteris giliame apmąstyme, tačiau jai sumirksėjus supratau, jog ji taip pat kažką prisiminė

- Ar juose buvo minimi vardai?,- ji lėtai ištarė kiekvieną žodį. Nors ir buvo tamsu galėjau pastebėti kaip jos veidas išbąla ir sustingsta. Susiraukusi pergalvojau kievieną matytą sceną ir tuomet prisiminiau vieną ir tą patį girdėtą vardą

- Laila,- vos tai ištarusi moteris krūptelėjo lyg būčiau paleidusi kulką jai tiesiai į krūtinę,- kai atvažiavome pas jus su juodaplaukiu ir Meisonu... aš prisistačiau Lailos vardu,- moteris kaip pat užsidengė veidą rankomis ir pradėjo verkti

- Aš taip ir žinojau! Žinojau, bet niekas manim netikėjo ir štai po metų tu čia! Lyg iš dangaus nukritęs angelas,- ji greitai kvėpavo ir kalbėjo, tačiau taip ir nesupratau prie ko čia aš. Juk mes pažįstamos vos kelias dienas...

Staiga, lyg iš giedro dangaus moteris nustojo verkti ir uždėjo ranką ant širdies. Tuomet man dar nespėjus sureaguoti suklupo ant šaltos ir drėgnos žemės. Suklikusi parkritau šalia jos, tačiau moteris jau buvo be sąmonės. Vienintelis geras dalykas buvo jos tolygus kvėpavimas. Drebėdama išsitraukiau telefoną iš kišenės ir net nesuvokiau kai surinkau patį pirmą į galvą atėjusį numerį

- Klausau,- atsiliepė kimus balsas

- Man reikia tavo pagalbos,- kūkčiodama ištariau

- Kas atsitiko Mege?!,- Meisonas išsigandęs nervingai sušuko

- Ameliai negerai. Nesuprantu, kas įvyko. Ji suklupo prieš mano akis. Mes miške prie seno namo

- Tuoj būsiu, niekur neik,- greitai išbėręs baigė pokalbį.

Visą laiką laikiau moters ranką, kuri, rodos, pradėjo šąlti, o gal tai kalta baimė, susimašiusi su panika.
Nereikėjo laukti nė dešimties minučių, kai pastebėjau Meisoną, greitai besiartinantį prie mūsų. Nieko netaręs jis pakėlė moters kūną ir įsodino į mašiną. Įšokusi į priekinę keleivio sodynę sulauksiu Meisono žvilgsnio, tačiau tai truko tik kelias sekundes, nes tuoj pat buvo užvesta mašina, kuri dideliu greičiu nurūko keliu. Nervingai draskydama nagų odeles vis žvilgčiojau į moterį, kuri kol kas ramiai gulėjo ant galinių sodynių. Pažįstu ją tik kelias dienas, tačiau mano širdis baigia iššokti iš krūtinės dėl nerimo

- Kas jai?,- Meisonas paklausė lėkdamas autostrada

- Nežinau, net neįsivaizduoju,- drebančiu balsu ištariau

- Gerai, visų pirma nusiramink,- paėmęs mano ranką ją suspaudė ir pabučiavo. Keisti šiurpuliukai perėjo per visą kūną. Toks paprastas judesys, darė tokią didelę įtaką mano kūnui.

Į ligoninę atvykome greičiau nei tikėjausi, vos tik įėję mus pasitiko seselės, kurios parodė į kurią palatą nešti Amelią. Deja, įėję turėjome tuoj pat išeiti, kadangi ten darbavosi gydytojas ir seselės, tad jiems būtume tik trukdę. Manęs vis dar neapleido bloga nuojauta ir keistos mintys

- Mege, nusiramink,- Meisonas ištarė man žingsniuojant pirmyn atgal. Pro ausis praleidusi jo žodžius nesustojau. Vaikinas suurzgė ir priėjęs truktelėjo už mano alkūnių. Krūptelėjusi visą dėmesį sutelkiau į jį. Tamsiaplaukis švelniai nubraukė mano plaukus nuo veido ir mažuoju pirštu netyčia perbraukė per lūpas

- Jai viskas bus gerai, pasitikėk manimi,- tyliai ištarė priglausdamas savo kaktą prie manosios. Linktelėjusi galvą nuleidau akis. Vaikinas lėtai ir nenoriai atsitraukęs nusisuko

- Meisonai?,- kimiai pratariau. Tamsiaplaukis atsisuko ir įrėmė savo žvilgsnį į manąjį.

Greitai priėjusi įsisiurbiau jam į lūpas. Vaikinas kaip mat savo rankas uždėjo man ant liemens ir prispaudė mano kūną prie ligoninės sienos. Ignoruodama visus vaizdinius rankas įvėliau Meisonui į plaukus ir prisitraukiau jį dar arčiau, jog tarp mūsų nebeliko jokio menkiausio tarpelio. Deja, vienas prisiminimas privertė mane atšokti nuo jo ir išplėsti akis. Laiškas.