Vakaras Apvertęs Mūsų Likimus

•14•

Įsukę į pagrindinį kelią Džeimsas padidino greitį. Mašinoje vis dar skambėjo rami ir migdanti muzika, jog atrodo kiekvieną akimirką galėjau užmigti vos tik užmerkiau akis. Pažvelgusi į mašinos skydelį jame išvydau devintą valandą vakaro. Lauke vis labiau temo, o prie to daug prisidėjo ir lietus, kuris vis negailestingai krito ant mašinos stiklų ir riedėjo iki tol, kol susijungdavo į vieną grupelę. Džeimsui įsukus į kažkokį keliuką prabudau iš minčių kartu prasiblaivydama. Visą mūsų važiuotą kelią, kaip vaikinas ir sakė dengė tik medžiai. Aplink nieko nebuvo. Net ir norėdamas iš čia pabėgti būtų labai sunku, kadangi nežinia į kurią pusę reikėtų eiti

- Buvau pamiršęs pasakyti, mano dėdė neseniai grįžo iš Meksikos, tad ir jis kelias dienas dar čia pabus, kol galiausiai ir vėl išvažiuos,- vaikinas pažvelgęs į mane pasakė,- po to, kai tave paleisiu, nuvešiu Meisoną į jo būstinę. Ir tik vos atradęs laiko būtinai atvažiuosiu jūsų aplankyti. Teta turėtų turėti rūbų likusių nuo savo dukros, kuri čia vasarą atvažiuodavo atostogauti, tad jeigu tik ko prireiks kreipkis į ją

- Gerai, o kaip tu?

- Aš susitvarkysiu, kaip ir sakiau jis manęs negali nužudyti,- lengvai šyptelėjęs tarė ir sustojo. Mano žvilgsnis nukeliavo į priekį. Prieš save pastebėjau įspūdingo grožio rąstinį namelį. Jį sudarė du aukštai, keli balkonai ir akmenimis išdėtas kiemas. Išlipusi taip pat pastebėjau ir šulinį, kuris taip pat buvo padarytas iš rąstų. Visas šio namelio grožis mane pakerėjo. Jis nebuvo labai didelis ar prašmatnus tačiau jo visas išdėliojimas mane stebino. Kiek pasukusi galvą išgirdau vandens tekėjimo garsą. Jį pasekusi mano akys išsiplėtė. Čia buvo nedidelis prūdas prie pat namelio, jog vos dėjus kelis žingsnius gali jame atsirasti. Netrukus iš namelio išėjo virš keturiasdešimt metų amžiaus moteris su plačia šypsena. Ji buvo dailaus sudėjimo, kruopščiai susirišusi savo tamsius plaukus į kuoduką ir vilkėdama prijuostę ji ėjo link mūsų

- O, jau atvykote! Labai jūsų laukėme,- priėjusi stipriai apkabino Džeimsą, o jis šyptelėjęs pavartė akis. Atsitraukusi dar kartą jam šyptelėjo ir atsisuko į mane,- Na, o kas ši daili mergina? Galbūt pagaliau jau ir tu kažką susiradai?,- jai tai tarus nuraudau ir išpūčiau akis. Pradėjusi purtyti galvą prajuokinau moterį

- Aš tik juokauju brangute,- ji vis dar kikendama tarė,- mano vardas Amelia,- ištiesusi ranką tarė

- Aš Laila,- kiek šyptelėjusi atsakiau ir padaviau ranką tačiau tuoj pat buvau įtraukta į jos glėbį. Ar visa, jo giminė tokia miela ir mandagi?

- Malonu Laila, o dabar jau aš tave pasigrobsiu, kadangi reikia tau parodyti kur bus tavo kambarys ir taip toliau. Gali jaustis kaip namie,- jai tai tarus pirmą kartą šiandien nuoširdžiai nusišypsojau ir linktelėjau galva

- Aš tik trumpam dar pasikalbėsiu su Džeimsu ir ateisiu,- tariau moteriai ir ji man linktelėjus nuėjo į namus, niūniuodama kažkokią melodiją. Jai dingus namelyje atsisukau į vaikiną ir sunėriau rankas

- Net nežinau, kaip tau reikės už viską atsidėkoti,- papurčiau galvą. Jis paėmė mano ranką

- Nereikės, aš tik tau padėjau kuo galėjau, kadangi jei dabar būtum keliavus su Meisonu, jau seniai būtum jo irštvoje,- kiek šyptelėjęs atsakė sušildydamas mano širdį. Negalėdama savęs sulaikyti pasistiebiau ir apkabinau jį. Vaikinas kiek įstitempė tačiau tuoj pat uždėjo savo rankas man ant liemens. Kelias minutes taip prastovėję galiausiai atsitraukėme vienas nuo kito ir atsisveikinę vaikinas įlipo į mašiną. Stebėjau jį, kol galiausiai jis dingo iš mano akiračio ir atsidususi nuėjau į namelį, galvodama, jog galbūt dabar man laimė jau nusišypsojo suteikdama tokią galimybę. Peržengusi slenkstį sustojau apsidairydama. Namelio vidus buvo toks pats stulbinantis kaip ir išorė. Netaisyklingai sudėti rąstai dar labiau pagražino vaizdą. Dauguma daiktų sudaryti iš medžio. Spintelės, suoliukai, staliukas. Priėjusi vieną iš jų pervedžiau ranka per spintelės viršų gėrėdamasi tokiu kruopščiai padarytu darbu. Ne kiekvienas gali padaryti baldus iš medžio. Prieš mane taip pat buvo ir svetainė, pro kurios didelius langus matėsi prūdas. Pasukus galvą dešinėn išvydau laiptus į antrą aukštą, o kairėn virtuvę. Ar šiame name yra kažkas, kas nebūtų taip gražu? Kiekvienas jo baldas kėlė man nuostabą, ką jau kalbėti apie pačius kruopščiai padarytus kambarius

- Ar jau apsipratai?,- iš už nugaros atsklido linksmas balsas. Perėjęs šokas per kūną privertė užsiimti už širdies. Atsisukusi išvydau Amelią jau be prijuostės su darbo apranga skirta ravėti darželius. Ar čia dar ir toks yra?

- Norėjau pasižvalgyti, tikiuosi, jog nesupykote, jog taip šmirinėjau,- nuraudusi tariau ir moteris greitai papurtė galvą

- Juk sakiau - jauskis kaip namie, o dabar eime į tavo kambarį. Vos sužinojau, jog atvyksi iš karto jį paruošiau. Tai mano dukters buvęs kambarys, tad jei ką, rasi jame ir tau, manyčiau, tinkančių rūbų, kadangi jūsų sudėjimas labai panašus,- sekdama paskui ją vis apsidariau. Moteriai užlipus į antrą aukštą, jame pastebėjau dvejas duris. Moteris atidariusi kairines įėjo ir plačiai jas atvėrė. Mano žandikaulis atrodo nukrito nuo pamatyto vaizdo. Šis kambarys atrodė daug geriau, nei visas mano butas. Dideli senoviniai langai dengė beveik visą kambarį. Aukšta lova, po kuria buvo padaryti keli stalčiukai daiktams susidėti ir taip pat iš medžio padaryta spinta drabužiams. Kambario pačiame gale buvo durys vedančios į lauką, pažvelgusi už jų pamačiau laiptus, kurie be abejonės taip pat buvo padaryti iš medžio. Stebėdamasi tokiu kambariu lėtai vaikščiojau po jį, kol Amelia tuo metu mane stebėjo su šypsena. Nežinojau kas dedasi jos mintyse tačiau arba jai buvo juokinga mane matyti tokią nustebusią arba ji džiaugiasi ta mintimi, jog aš čia. Galiausiai apžvelgusi visą kambarį mano akys nukrypo į moterį

- Aš neturiu žodžių,- tyliai sumurmėjau,- tačiau nesuprantu vieno,- pažvelgusi tiesiai moteriai į akis tariau,- kodėl jūs mane taip lengvai priėmėte? Juk jūs manęs nepažįstat, aš tik užklydėlė

- Aš tave priėmiau vos sužinojusi tavo ir Meisono istoriją. Džeimsas man paskambinęs paprašė, jog tave priimčiau ir aš nesuabejojusi tai padariau. Manau, jog tikrai dėl to nesigailėsiu,- ji šiltai nusišypsojusi papurtė galvą

- Bet, juk dabar pavojus gresia ir jums, o kas, jei jis ras mus,- baimei atėjus ir vėl pradėjau drebėti. Moteris priėjusi prie manęs uždėjo savo ranką man ant skruosto

- Nebijok, jis neras mūsų, o jeigu ką namie turiu šautuvą, kuriuo puikiai naudojuosi,- ji man mirktelėjo ir mano antakiai pakilo. Šautuvą? Kas per žmogus yra šį moteris, jog ji naudojasi šautuvu? Man norėjosi to paklausti tačiau nenorėjau būti per daug smalsi, tad tik kiek šyptelėjusi jai pritariau,- jei ko reikės būtinai kreipkis į mus su Adamu. Beto gali nueiti apsiprausti ir persirengti. Vonia yra prieš tavąjį kambarį. Mūsų kambarys pirmam aukšte, tad galėsi ramiai ilsėtis,- išeidama tarė

- Ačiū, jums labai,- šyptelėjusi ištariau ir moteris tik papurčiusi galvą išėjo palikdama mane vieną šiame stebuklingame kambaryje.