ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

forty six.

Stipri ir rudu švarku uždengta ranka apsivijo smulkius bruneto pečius pastarajam laikant žvilgsnį nukreiptą į knygą jo rankose. Pajutęs nemalonaus asmens buvimą šalia Bo pakėlė akis ir kilstelėjo antakius vos jo žvilgsnis užkliuvo už Eideno, kuris nesigėdydamas sėdėjo prie jo ranka apsivijęs jo pečius.

- Patrauk savo rankas nuo manęs.- nepaisant to koks švelnus Bo balsas buvo jis skambėjo pakankamai bauginančiai, jog vaikinas tuoj pat patrauktų vieną savo galūnių ir kiek atsitrauktų nuo smulkesniojo. Pastebėjęs jo veiksmus Bo pavartė mėlynas akis ir pasitaisęs akinius gulėjusius ant savo nosies nukreipė žvilgsnį į knygą tarp jo ilgų pirštų. Rausvas vaikino liežuvis suvilgė jo išsausėjusias lūpas jam giliai įkvėpus stengiantis nusiraminti, nes akivaizdus Eideno žvilgsnis vertė jį nekęsti vaikino egzistencijos.

- Praeitą kartą mes nebaigėme to ką pradėjome, tad pamaniau, jog galbūt-

- Laikai mane kekše?- Bo ir vėl pakėlė akis šįkart užversdamas knygą ir ją padėdamas ant stalo pakankamai garsiai, jog tai atkreiptų keleto šalia esančių žmonių dėmesį. Brunetas pasisuko į savo grupioką visu ūgiu šonu atsiremdamas į kėdės atlošą ir rankas, ant kurių vis dar puikavosi mėlynės bei keletas mažų randų, susikryžiuodamas ties krūtine.

Pajutęs Bo žvilgsnį kone perskrodžiantį jį Eidenas nejaukiai pasimuistė savo kėdeje kelis kartus atsikrenkšdamas ir pamėgindamas sukaupti pakankamai drąsos tam, jog pakelti akis į žemą brunetą. Tamsiaplaukis nežinojo kodėl išvaizdaus vaikino žvilgsnis ir aura sklindanti nuo jo buvo tokia nemaloni ir vertė jo kūnu ristis tokį nemalonų šiurpą, kai mažiau nei prieš savaitę jis buvo pasiryžęs pasiguldyti brunetą po savimi ir gauti tai ko labiausiai norėjo iš jo.

Nes Eidenui kaip ir kone visiems nerūpėjo, jog Bo Hilas nebuvo daiktas.

- Tu miegojai su beveik visais esančiais šioje kavinėje. Ko tu tikiesi?- nepaisant viduje besislepiančios baimės ir nejaukumo jausmo, kuris pasirodydavo ir jo veide, Eidenas vis tiek išspjovė žodžius leisdamas jo lūpas iškreipti pašaipiai šypsenai. Tačiau vyresnis tamsiaplaukis pasigailėjo to vos sutikęs mėlynas Bo akis, kurios gręžė skyles jo kūne su didžiausiu pykčiu ir kažkuo ko neišsilavinęs vaikino protas negalėjo paaiškinti. Tą akimirką Eidenas suvokė kodėl Bo niekada nemiegodavo su tuo pačiu žmogumi du kartus. Jis bjaurėjosi kiekvienu, kuris lietė jį.

- Priminsiu tau kai ką.- menka šypsena atsirado dvidešimties vienerių vaikino veide jam palinkus į priekį ir plačiomis akimis pažvelgus į tamsiaplaukį, kurio baimės pripildytame žvilgsnyje pasirodė kažkas gašlaus vos balti marškinėliai, dengiantys Bo kūną, kiek atskleidė jo ryškų raktikaulį ir violetines mėlynes ant jo.- Aš turiu draugą, Eidenai. Galbūt negirdėjai apie tai, tačiau kai praeitą kartą Tonis mane palietė jis atsidūrė ligoninėje ir jo veidas vis dar pagrąžintas. Tad įsivaizduok kas lauktų tavęs.

Šypsena nuslydo nuo Bo veido jam greitai pakilus ir pagriebus krepšį gulėjusį ant žemės bei permetus jį per petį. Pagriebęs knygą ir pirštu pasitaisęs akinius jis grakščiai praėjo pro toje pačioje vietoje sėdintį Eideną ir pajudėjo link durų.

Bo jautėsi ramus. Jis galėjo jausti menką pyktį dėl priimtų žodžių, tačiau tai buvo viskas. Jis nejautė jokios baimės ar nervingumo jam artėjant prie bendrabučio ir judant link jų bendro kambario. Tai suteikė Bo menką ekstazę, kuri buvo vienintelis jo vaistas nuo išprotėjimo, nes Bo pats nesuvokė, kad kova su jo baimėmis ir viskuo kas puolė jį tapo įprasta. Tad dabar mėgaudamasis visiška tyla savo galvoje bent kuriam laikui jis jautėsi keistai.

Būti visiškoje tyloje pasidavus savo baimėms buvo neįprasta po skausmingos kovos su viskuo kas slėgė jo smulkius pečius.

Jo mintys nė karto nenukrypo į jo geriausią draugą, sėdintį jų kambaryje pirmadienio popietę ir žvelgiantį į vyresnįjį Hilų šeimos atstovą.

Džo Hilas gulėjo ant siauros ir tvarkingai paklotos savo brolio lovos, rankas susidėjęs už galvos. Mėlynos vyresniojo akys žvelgė į šviesias lubas jam jaučiant asmens, kuris praktiškai sugadino jo brolio gyvenimą, žvilgsnį įsmeigtą į save.

- Aš nesuvokiu kaip jis vis dar bendrauja su tavimi.- antipatija buvo girdima Džo balse jam pakreipus galvą ir pažvelgus į aukštą juodaplaukį žvelgiantį į jį su gilia neapykanta.

- Ką tu čia veiki?- Dynas nesivargino ir nerodė jokios pagarbos vyresniajam, kuris tyliai nusijuokė ir atsikėlė atsisėsdamas ant lovos krašto, tiesiai priešais juodaplaukį. Dynas nežinojo kodėl Bo brolis taip stipriai nekentė jo, tačiau po keturių metų neigiamų jo ženklų jis išmoko taip pat nekęsti jo. Ir tą neapykantą tik paaštrino jo minčių sukurta Džo reakcija kaip jis reaguotų į jo jausmus skirtus jo broliui.

Dynas norėjo prisipažinti Bo, tačiau jis vis dar kovojo su savo baimėmis, ko jaunesnysis nedarė.

- Atvykau aplankyti savo brolio ir įsitikinti ar jis vartoja savo vaistus. Nenoriu, jog ir vėl prasidėtų tos nesąmonės, kai jis dingsta naktimis ir geria bei miega su visais. Niekada negalvojau, kad Bo nusiris taip žemai.- mėlynos Hilo akys nužvelgė nedidelį kambarį jam tyliai sumurmėjus paskutinius žodžius, kuriuos Dyno gera klausa sugebėjo sugauti, jam susiraukus.

- Tu žinai?- keletas žodžių išsprūdo pro juodaplaukio lūpas. Jis jautėsi sutrikęs, jog Džo nieko nedarė dėl to. Nes vienas iš dalykų, kuriuos jis žinojo apie šį vaikiną, buvo faktas, kad jis rūpinasi savo broliu.

Ir galiausiai Dynas suprato tai, nes su kiekviena akimirka jis jautė vis didesnį poreikį ir norą rūpintis savo geriausiu draugu ir užtikrinti, kad jam nieko nenutiks ir jis liks visiškai sveikas bei nepaliestas. Tai jam nesisekė pastaruosius mėnesius, nes Bo kūną dengė galybė sužalojimų, o jo psichinė sveikata buvo pakankamai sumauta, jog jis buvo verčiamas vartoti antidepresantus.

- Tai buvo pirmasis dalykas, kurį žinojau vos įžengęs į šią vietą. Atrodo, jog jis kiek atitrūko nuo pavadėlio.- Džo truktelėjo pečiais prisislinkdamas prie spintelės ir paimdamas vieną iš Bo knygų, kurios viduryje buvo skirtukas. Tai buvo ta pati knygą, kurią jis ketino skaityti sekmadienio rytą. Tą paskutinį rytą, kai jis vis dar buvo Bo, kurį Dynas pažinojo.

Nes visiška vaikino tyla šį rytą buvo ženklas, jog kažkas yra blogai. Ir Dynas norėjo žinoti kas privertė asmenį privertusį jo širdį plakti beprotišku greičiu taip pasikeisti. Pasikeisti į tą Bo, kuris buvo jo geriausias draugas prieš keletą mėnesių.

Lyg visos šios savaitės net nebūtų įvykusios ir tai nieko nereiškė.

Abiems vaikinams sėdint tyloje ji buvo sutrikdyta atsivėrusių durų ir smulkaus bruneto įėjusio pro jas. Bo numetė krepšį prie durų užverdamas jas po savęs ir pakeldamas žvilgsnį. Jo mėlynos akis nė akimirkai nesustojo prie Dyno joms nukrypus į jo brolį, kuris vartė korėjietiškų raidžių pripildytą knygą su visiškai pilku viršeliu.

- Ką tu čia veiki?- lygiai toks pats klausimas išsprūdo pro Bo lūpas jam metus žvilgsnį į vyresnįjį ir nuėjus prie jo. Pagriebęs knygą iš jo rankų Bo sulaukė tik tylaus juoko.

- Atvykau patikrinti tavęs. Ir matau, jog vykdai motinos prašymą.- Hilų šeimos narių akys susitiko vyresniajam plačiai nusišypsojus vos jis nepastebėjo to kas tiesiog švietė jo brolio veide praeitą jų susitikimą. Jo veide nebuvo jokio nerimo ir jis nė karto nepažvelgė į Dyną.

Lyg jo vaistai privertė jį pamiršti jausmus jo geriausiam draugui.

||

17|02|11