ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

twenty six.

Pirmadienio rytas Dynui kaip įprasta prilygo košmarui. Jis pabudo devintą valandą dėl savo čirškiančio telefono, nes dėl vakarykščio Džeksono apsilankymo ir nakties praleidimo Bo lovoje jis pamiršo išjungti savo žadintuvą. Juodaplaukis ketino išvengti šiandienos paskaitų, tačiau dalykas privertęs jį greitai pakilti nuo minkšto jo geriausio draugo lovos paviršiaus buvo faktas, jog jis ten gulėjo vienas. Bo kambary nebuvo ir tai tik patvirtino jo dingęs krepšys bei dalis knygų.

Prisivertęs pakilti iš lovos Dynas nusiprausė po likusiu karštu vandeniu ir apsirengęs bet kokiais drabužiais, kurie pakliuvo po ranka, išsmuko iš kambario bei užrakino jį po savęs ko Bo niekuomet nedarydavo.

Jam greitai judant link universiteto jis suvokė tai kas privertė jo galvą smarkiai skaudėti, o širdies plakimą sumažėti taip, jog jo visas veidas išbalo ir jis buvo priverstas sustoti koridoriuje keletui akimirkų vien tam, jog nenukristi ant žemės be sąmonės.

Lygiai prieš savaitę jis sielvartavo, nes buvo atstumtas Deli, tačiau dabar jis nerimauja dėl savo jausmų jo geriausiam draugui.

Atsirėmęs į bendrabučio sieną Dynas giliai įkvėpė ir nuleidęs galvą užmerkė akis. Jo galvoje iškilo vakarykštis vakaras ir tai, jog jis gavo galimybę laikyti smulkų Bo kūną ant savojo jam verkiant iki tol kol jis užmigo. Jis niekada taip nesijautė tuomet, kai gaudavo progą laikyti Deli ranką ir tai vertė jį išsigasti.

Bo niekada neatsakys jam tuo pačiu.

Jis buvo ne jo skonio.

Jie buvo tik draugai ir tai turėjo likti būtent taip. Nes Bo ir Dyno draugų statusas negalėjo pakilti aukščiau. Vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti, tai nusileisti jiems nustojant bendrauti ko Dynas taip pat bijojo.

Pastaruoju metu jis pradėjo bijoti daugybės dalykų ir tai taip pat gąsdino jį. Jis jautėsi taip lyg vienintelis dalykas, kurį jis jaučia, nepaisant su kone kiekviena akimirka stiprėjančių jausmų Bo, buvo baimė.

Suvokimas, kad jis iš tiesų pamatė tai ką visi įžvelgė Bo pasunkino viską. Jis leido sau daryti dalykus, kurių ankščiau nebūtų daręs, nebent pats Bo būtų to paprašęs. Nes jis niekuomet neįsivaizdavo, jog jis apsikabins savo geriausią draugą. Ir net jeigu tai tikriausiai nereiškė nieko jis negalėjo nustoti apie tai galvoti.

Likusią dieną iki keturių vakaro Dynas nematė Bo net jeigu girdėjo jo vardą kelis kartus minimą koridoriuose būtent tuomet, kai jis praeidavo.

Norėdamas nukreipti mintis nuo praėjusios nakties ir nemalonaus jausmo žinant, kad Bo paliko jį, kuris niekaip nedingo net jam žinant, jog jis privalėjo eiti į paskaitas, Dynas ėmė galvoti apie rytojaus dieną. Jis vis dar neturėjo nė menkiausios idėjos ką galėtų padovanoti Bo, o be dovanos jis nenorėjo likti. Jis buvo jo geriausias draugas ir tai buvo tas dvidešimt pirmasis gimtadienis, kurio Bo laukė nuo tos akimirkos, kai jie susipažino. Dynas nežinojo to priežasties, tačiau nemėgino aiškintis nenorėdamas būti pernelyg įkyrus.

Dynui kantriai laukiant Džeksono prie universiteto vartų sėdint ant metalinio suoliuko, su ausinėmis ausyse ir garsia muzika visiškai užgožiančia aplinkinius garsus, jis prisiminė be galo daug knygų stovinčių ant Bo spintelės pusės, kurių dalies šį rytą trūko.

Bo beprotiškai žavėjosi viena Azijos šalių ir jų kalba jis mokėjo taip pat gerai kaip tą, kuria kalba dabar. Tai nuolat trikdydavo Dyną, nes jis neįsivaizdavo dėl kokios priežasties jis jautė tokį susižavėjimą būtent tai šaliai, tačiau tą akimirką jam tai pakišo idėją, kuri galėtų pretenduoti į geriausias dovanas, kurias Bo yra gavęs per visus savo dvidešimt vienerius gimtadienius.

Praėjus kitoms penkiolikai minučių Dynas pasilenkė į priekį alkūnes atremdamas į savo kelius vos pastebėjo pažįstamą ne kartą matytą automobilį, kuriame taip pat buvo sėdėjęs, įvažiuojant į aikštelę. Jis neatitraukė akių nuo keleivio durelių, kurios buvo nukreiptos į jo pusę, ir galėjo jausti kaip kažkas jo viduje susispaudžia pastebėjus smulkų, žemą brunetą išlipant iš prabangaus automobilio.

Bo užtrenkė dureles po savęs ir apėjo automobilį pro jo priekį sustodamas prieš aukštą šviesiaplaukį, kurio lūpos judėjo jam kalbant kažką. Dyno veide atsirado susiraukimas ir jam to nesuvokiant jo rankos susispaudė į kumščius vos Bo lūpose atsirado šypsena.

Ir nepaisant jo pykčio, kurį ir vėl iššaukė pavydas, jis turėjo pripažinti, jog jam patiko kai Bo šypsojosi.

Dynas visiškai ignoravo tamsiai mėlyną džipą sustojusi netoliese jo ir nepakilo nuo suoliuko stebėdamas kaip šviesiaplaukis Krisas žengia žingsnį į priekį ir rankas uždeda ten kur vakar savasias laikė jis. Prisitraukęs Bo už liemens jis pasilenkė ir drąsiai pabučiavo jį, priversdamas sustoti ne vieną studentą einantį pro šalį bei Dyno širdį.

Ir tuomet jis iš tiesų suprato, kad tai ką jis jautė Deli nė velnio nebuvo meilė. Nes taip, jis jautė pyktį, kai ji būdavo su kažkuo kitu, tačiau tai nė iš tolo neprilygo tam ką jis jautė stebėdamas kaip jo geriausią draugą bučiuoja kitas. Nors tai vis dar nebuvo meilė ir jam buvo be galo toli iki tokios Bo jis jautė daug stipresnius jausmus negu jis kada nors jautė Deli.

Ir tai iš lėto varė jį iš proto bei stabdė širdį su kiekviena akimirka, kurios metu Bo atsakė į bučinį.

||

17|01|15