ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

thirteen.

Bo stebėjo šviesiaplaukį nesivargindamas kalbėti. Jo plačios, žvalios ir net tamsoje savo melsvumo neprarandančios akys stebėjo Krisą, kuris stovėjo prieš jį nepatogiai trypčiodamas ant savo kojų ir stebėdamas kažką už jo.

Bo žinojo, jog vyresnysis tiesiog laukė kol jo geriausias draugas įeis į bendrabučio vidų. Jis nenorėjo, kad kažkas girdėtų koks apgailėtinas jis gali tapti mėgindamas išsireikalauti dėmesio iš šio vaikino prieš jį.

- Aš atsiprašau.- jis tarė kas privertė Bo suvokti, jog Dyno jau nebėra. Viskas ko jis norėjo tai tiesiog apsisukti ir bėgti paskui savo geriausią draugą. Jo širdis skaudžiai priminė jam, kad juodaplaukis to nenori ir tai privertė jį tvirtai stovėti ant žemės, tamsioje aikštelėje, prieš aukštą blondiną.

- Tą supratau iš tavo žinučių.- jo balsas buvo tylus ir parodė didelį nenorą būti su juo čia. Bo bijojo to ką jis gali nuspręsi po šio pokalbio. Jis bijojo, jog padarys dar vieną kvailą sprendimą, nes Kriso žodžiai paveiks jį.

Kaip tą pirmadienio naktį, kurią jis praleido laisvame kambaryje Kriso apartamentuose.

- Aš žinau, kad tu nori būti su juo, tačiau jis skaudina tave, Bo.- jis tarė žengdamas žingsnį arčiau vaikino ir suimdamas jo smulkias rankas. Bruneto plaštaka buvo šalta, tačiau tai nepakeitė to, jog jo kone balta oda buvo be galo švelni.

- Ko tu nori iš manęs?- jis neištraukė savo rankų vangiu žvilgsniu stebėdamas Krisą, kuris neatitraukė akių nuo jaunesniojo švelnių bruožų veido. Krisas žinojo koks gražus Bo buvo ir jis neketino pasiduoti iki tol kol šis vaikinas nebus jo.

- Pasilik pas mane šią naktį. Prašau, Bo. Tu nenori būti su juo-

- Tu nežinai ko aš noriu.- jis grubiai ištraukė savo rankas iš šviesiaplaukio ir ignoruodamas menką skausmą, kuris nudiegė jo pirštus dėl staigaus veiksmo, žengė žingsnį atgal.

- Prašau, Bo.- jis tarė žvelgdamas į jaunesniojo vaikino ryškias akis.

- Jis atstūmė ją, tad aš turiu daugiau šansų-

- Apie kokius šansus tu kalbi? Jis yra normalus. Jis ne toks kaip mes.- vaikino žodžiai privertė Bo suspausti lūpas kartu jam galint jausti kaip nežinia kelintą kartą dėl to vienintelio kaltės jo akys prisipildo karštų ašarų.

Bo nekentė tokių momentų. Jis nekentė jų, nes būtent tuomet jis parodydavo koks silpnas iš tiesų yra ir kaip stipriai jis myli savo geriausią draugą tuo būdu, kuriuo jis niekuomet nemylės jo atgal.

- Tik šią naktį.- jis lėtai ištarė ir pamėgino nuryti gumulą, kuris stovėjo jo gerklėje kone dusindamas jį. Jis bijojo, jog grįžęs į bendrabučio kambarį jis negalės suvaldyti savo ašarų.

Bo bijojo, jog Dynas pamatys tai koks silpnas jis yra.

Krisas nusišypsojo jam ir žengė kelis žingsnius į priekį vieną ranką priglausdamas prie žemesniojo liemens, kurį dengė keletas drabužių sluoksnių. Bo susiraukė dėl menko skausmo, nes net jeigu prisilietimas turėjo būti švelnus jis nusiuntė mažą skausmo bangą jo stuburu žemyn. Ir tai vien dėl to, jog ant jo klubų puikavosi didžiausios, stipraus pirštų spaudimo padarytos, mėlynės.

Bo sustabdė savo kvėpavimą keletui akimirkų, kai jis pajuto kaip Krisas priglaudžia savo lūpas prie jo. Tai tebuvo lengvas ir paprastas bučinys, tačiau jis vertė smulkesnįjį pykti ant savęs, nes jis ir vėl negalėjo atstumti jo.

Bo ir vėl pasijuto silpnas.

||

17|01|02