ₑ𝒸𝒸ₑ𝒹ₑₙₜₑₛᵢₐₛₜ.

thirty eight.

Jie sėdėjo visiškoje tyloje ilgą laiko tarpą ją teršiant tik garsams už durų. Vis dėlto dabar buvo devinta valanda vakaro ir daugelis grįžo į savo kambarius nenorėdami prisidaryti problemų ar užsibūti iki tos laiko ribos, po kurios yra baudžiama.

Bo neatitraukė savo rankos net jeigu jis bijojo, jog tai kaip švelniai Dynas laikė jo plaštaką nereiškė nieko. Jis bijojo, jog tai bus tiesiog pamiršta kaip tai kas įvyko per jo gimtadienį.

- Mums reikia pasikalbėti.- brunetas tyliai sumurmėjo nepakeldamas smakro nuo savo kelių ir pro ilgas blakstienas žvelgdamas į savo geriausią draugą. Dyno veide atsirado menkas susiraukimas tik įrodantis, jog jis tikrai nenorėjo kalbėtis apie tai ką padarė ir dėl ko vis dar jautėsi kaltas.- Aš nenoriu to taip pat, tačiau aš tiesiog noriu žinoti kodėl tu atsiprašei manęs.

Tylus ir vos girdimas bruneto balsas pasiekė Dyną jam pažvelgus į savo geriausią draugą, kurio veidą buvo išvagojęs nuovargis nepaisant to, jog jis gavo keletą valandų miego. Jaunesniojo akys silpnai merkėsi jam stengiantis išlikti pabudusiam, nes tai buvo jo vienintelė proga, kai jis įgavo pakankamai drąsos, jog iškeltų jų konfliktą į viešumą. Ir taip pat Bo bijojo, jog vos užmerkęs akis jis turės susidurti su šešerius metus nematytais košmarais. Košmarais, kurie privertė Bo visą savo paauglystę praleisti užsidarius savo kambaryje ir mėginant sukaupti bent lašą drąsos susirasti kažką kas priverstų jį sužinoti koks yra gyvenimas už jo namų sienų. Ir kai sulaukęs penkiolikos jis pirmą kartą įžengė pro naujosios mokyklos duris jis surado tą kažką.

Nors iš tiesų tas kažkas surado jį. Kažkas su gražiausia šypsena kokią Bo buvo matęs, raiškiomis mėlynomis akimis slepiančiomis daugybę emocijų ir aukštu ūgiu, kuris versdavo smulkesnįjį jaustis saugiai.

Kažkas ką Bo pamilo ir laikė savo sužalotoje širdyje taip ilgai, jog dabar nebeturėjo jokio šanso išplėšti jo iš ten nepaisant to kaip beviltiškai stengėsi tai padaryti.

- Nejaugi tu tikrai taip šlykštiesi manimi, jog niekuomet nepažvelgsi į mano pusę būtent taip?- Bo balsas drebėjo jo nuovargiui priverčiant jį nebesirūpinti ar jis pravirks prieš Dyną ir vėl. Jam neberūpėjo, nes jis tiesiog norėjo sužinoti kokia iš tiesų buvo atsiprašymo priežastis.

- Tu žinai, jog tai yra didžiausia nesąmonė, kurią tu pasakei man per visus penkerius metus? Atsiprašiau tavęs dėl to, nes nenoriu naudotis tavimi po visko kas tau nutiko.- Dynas pasilenkė į priekį stipriau suspausdamas Bo ranką ir nykščiu braukdamas per švelnią ir išblyškusią savo geriausio draugo odą. Jis galėjo jausti kaip ji pašiurpsta po jo prisilietimo kas privertė jo širdį plakti greičiau.

- Jeigu kas ir naudojosi manimi tai Tonis ir visi kiti. Tačiau ne tu.- Bo žodžiai turėję nuraminti jį privertė Dyno kūną įsitempti. Vos jis išgirdo žaliaplaukio vardą jis staigiai patraukė savo ranką priversdamas Bo galvą greitai pakilti. Juodaplaukis nieko nelaukęs pakilo nuo savo lovos nusiimdamas švarką ir numesdamas jį ant palangės bei ignoruodamas savo geriausio draugo kruptelėjimą dėl to kokį čaižų garsą sukėlė užtrauktuko atsirenkimas į stiklą.- Atsiprašau.- brunetas tyliai sumurmėjo vos supratęs ką pasakė ir nuleido kojas supindamas savo abiejų rankų pirštus ir pažvelgdamas žemyn.

Dynas nenorėjo pykti. Velnias, jis net nesijautė turįs teisę tam, tačiau jis vis tiek jautė pyktį. Pyktį dėl to koks kvailas Bo buvo ir atsidavė tam, kuris išprievartavo jį. Jis nenorėjo net neįsivaizduoti ką jis darė su Bo, tačiau jo mintys pačios kūrė vaizdinius jam nesipriešinant ir krentant atgal ant savo lovos, tačiau šįkart atsigulant visai taip pat kaip praeitą naktį.

Bo stebėjo jį nedrįsdamas ištarti nė žodžio. Jis galėjo justi kaip jo širdis plaka greičiau vos jis suvokė, kad Dynas nesigailėjo to arba bent jau neįvardijo to garsiai. Jis tiesiog jaudinosi dėl jaunesniojo jausmų.

Brunetas jokiais žodžiais, veiksmais ar ženklais negalėjo apibūdinti to kaip jautėsi vos suvokimas pasiekė jį. Tai buvo vienas iš tų kartų, kai jis jautėsi taip lyg stovėtų tarp mirties ir gyvenimo. Nes jo širdis plakė nesuvaldomai stipriai suvokus, jog Dynas pabučiavo jį sąmoningai ir pats tikriausiai norėjo to, tačiau tuo pačiu metu jo širdis kone sustojo jam suvokus, jog visus tuos kartus, kai jis leido visiems liesti jį ir žaloti jo kūną bei vidų šiurkščiais žodžiais jis darė tai be priežasties.

Bo nebeturėjo priežasties tam koks sugadintas ir sužalotas jis buvo, nes tai buvo jo kaltė. Jis tai padarė pats sau paversdamas save apkalbų, pajuokos ir gašlių žvilgsnių objektų. Jis iš tiesų tapo visų įvardijama "universiteto kekše".

Žaisdamas su savo pirštais Bo galėjo suvokti, jog jo veidas buvo paraudęs nuo staigaus ašarų pliūpsnio nusiritusio jo skruostais. Ir tas momentas privertė jaunesnįjį suvokti koks iš tiesų silpnas ir apgailėtinas jis buvo. Jog savo nekaltą ir tyrą meilę, kurią jis galėjo iššaugoti, jis pavertė į purviną išnaudojimą ir neigimą.

Prisitraukęs savo kelius prie krūtinės liesomis rankomis Bo apsivijo savo kojas, padengtas juoda džinsų medžiaga ir paslėpė veidą, stipriai sukasdamas dantis, jog suvaldytų garsią raudą norinčią išsiveržti pro lūpas.

Tą akimirką Bo norėjo pabėgti nuo visų žvilgsnių įskaitant Dyną. Jis norėjo tiesiog dingti arba pradėti iš naujo.

Pradėti iš naujo ir naudoti savo balsą tam, jog išspręstų viską, o ne kūną tam, jog sugadintų viską kas buvo likę.

||

17|01|30