Kai Fara sakė, kad ji pasipuoš dėl Čarlio... ji iš tikrųjų neturėjo to omeny. Ji iš tikrųjų norėjo bėgti ten apsirengusi pižama, bet tada pagalvojo, kad geriau reiktu persirengti.
Bet dėl skubėjimo, ji padarė daug klaidų. Pirmiausia ji vos neišėjo iš namų su savo vasariniais šortukais vietoj kelnių. O kai ji pagaliau užsidėjo džinsus išbėgo pro duris be savo žieminio palto, kepurės, pirštinių, be nieko.
Ją žiauriai užkniso vienas dalykas. Nors ji jau buvo šešiolikos, bet ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo, taiga vienintelis jos pasirinkimas buvo taxi. Ir kai vairuotojas ją pagaliau atvežė į oro uostą ji galima sakyti metė pinigus į jo veidą prieš išbėgdama iš mašinos į šaltį.
Taip, Farah buvo tikrai išprotėjusi, bet ji negalėjo leisti Šanso į tą lėktuvą be atsisveikinimo bučinio, ar smūgio į galvą.
Ir kai jos akys surado jo, ji tiesio bėgo.
Šansas pasižiūrėjo į ją ir išskleidė savo rankas. Vos po sekundės ji įšoko į jo glėbį. Jis suspaudė ją dar smarkiau kai pajuto, kad ji labai sušalus. "Tu rimtai nesveika. Tu susirgsi rytoj."
"Nesvarbu." Ji sumurmėjo jam į megztinį, ir kalbėjo toliau. "Tu turėjai pasakyti man, kad išvysti anksti. Aš rimtai noriu tave užmušti dabar."
"Aš pats sužinojau prieš kelias valandas... ir pagalvojau, kad tu jau miegosi, bet tu juk kalbėjai su mano broliu." Jis atsakė.
Fara pakėlė savo galvą ir žiūrėjo į jo rudas akis. "Niekada neabejok Fara. Ji atvyks kai jos reikės."
Jo lūpų kampučiai pakilo ir jis nusišypsojo. "Taip ir maniau."
Ji atsistojo ant savo pirštų galiukų ir sujungė jų lūpas. "Aš tave myliu," ji pasakė kai jie atsitraukė. "Ir dabar mes oficialiai esam kažkas , Bobai."
Jis vėl ją pabučiavo. "Daugiau nei tai."
"Prašau baikit! Nė vienas vaikas kuriam yra šešeri su puse neturėtu to matyti!" Čarlis verkšleno, uždengdamas delnais savo akis. Fara atsitraukė nuo Šansas ir nusijuokė prieš prieinant prie Čarlio. "Ar tu nesidžiaugi, kad pagaliau susitikom?"
Jis patraukė rankas, parodydamas savo pilkas akis. Fara atsitūpė, kad susilygintu su juo. "Aš galvojau tu padėsi man primušti tavo brolį."
"Išdavikai. Taip ir maniau." Šansas įsiterpė ir iškišo liežuvį.
Čarlis pradėjo juoktis. Jis buvo toks mielas. Jo plaukai buvo juodi kaip ir jo brolio, bet jis turėjo savo mamos akis. Fara nusišypsojo ir nustebindama ne tik jį bet ir save apkabino berniuką.
"Prašau nepamesk šitos, Šansai." Čarlis pasakė savo broliui ir apkabino Fara.
" Tu ne toks kaip tavo brolis, tu žymiai malonesnis," Fara sušnabždėjo jam. "Ir tai tik tarp manęs ir tavęs, bet jis užknisa."
Čarlis pradėjo juoktis. Tai vertė Fara laiminga. Atrodo kad ji bus kažkas kas mylės vaikus. (Užuomina.)
Kai jie atsitraukė viens nuo kito, Fara susipažino su Šanso mama. Fara labai ją gerbė, nes žinojo ką ji išgyveno savo gyvenime, ir ji taip pat ją apkabino. Kai jos atsitraukė ji grįžo pas Bobą ir jį apkabino vėl.
"Aš tau skambinsiu," jis sumurmėjo jai į plaukus. "Bet prižadėk, kad susitiksim šią vasarą."
"Žiūrėk man." Ji nusišypsojo. " Ir kas žino? Galbūt aš irgi vyksiu į Harvard'ą."
IR JIE GYVENO ILGAI IR LAIMINGAI.
PABAIGA.
Patikėjot ane ;)))) IR NE ČIA DAR NE PABAIGA ;))
YOU ARE READING
Anger Management
Short Story"Labas rytas. Čia parduotuvė "Target". Kuo galėčiau padėti?" "Kodėl man atsirado noras nužudyti savo šeimą?" "...Woah...na...šūdas. Panele, man atrodo jus suvedėte ne tą numerį." "Ne. Aš suvedžiau tą numerį. Ar jūs galite suteikti kokią nors pagalbą...
