"Labas rytas. Čia parduotuvė "Target". Kuo galėčiau padėti?"
"Kodėl man atsirado noras nužudyti savo šeimą?"
"...Woah...na...šūdas. Panele, man atrodo jus suvedėte ne tą numerį."
"Ne. Aš suvedžiau tą numerį. Ar jūs galite suteikti kokią nors pagalbą...
"Aš melavau apie save. Aš net neatrodau kaip Harley Quinn. "
"..."
"Mano akys ir yra tamsiai žalios, bet mano plaukai nėra balti. Jie tamsiai rudi. Nors labiau, tamsiai rudi ombre."
"Iš tikrųjų aš džiaugiuosi. Nes visada kai įsivaizduodavau kaip tu atrodai... tu atrodydavai keistai."
"Bet paklausyk. Gal mes susitiksim. Kada nors. Galbūt."
"Galbūt."
"Žinai... vasara beveik baigėsi. Įskaičiuojant ir tavo darbą Target'ę ir greitai tu keliausi į Harvard'ą! O man... baigiamieji metai. Feh."
"Tai –"
"Tu keliausi į koledžą, Bobai. Man visiškai nerūpi ar tu galvoji ten vykti ar ne. Tu vyksi ir taškas. Argi nesakiai, kad tavo mamai gerėja? TAI DABAR UŽSIČIAUPK BOBAI. Tu važiuosi."
"..."
"Ir taškas."
"...Aš norėjau pasakyti, kad baigiamieji metai nėra tokie jau ir blogi."
