Soulbound: Embracing the Unseen

21 skyrius

Grįžęs dar kurį laiką mintyse vis iš naujo sukau Baltazaro žodžius. Nors dalis apie dovaną ir atrodė svarbi, tai, ką išgirdau apie Kodį, perspjovė viską. Jaučiausi it gavęs smūgį į saulės rezginį. Nejučia ėmiau kurti teorijas, tačiau nei viena jų taip ir nepaaiškino šio stebuklingo vaikino sugrįžimo. Kodis kažkokiu būdu sulaužė visą sumautą sistemą. Kad ir kaip knietėjo viską sužinoti, kiek įmanydamas stengiausi neišsiduoti žinantis per daug. Vyliausi, jog tam tinkamas laikas dar ateis. Mintys pernakt susiguli ir išaušus pirmadieniui jau pajėgiu galvoti apie kasdieniškesnius dalykus. Kaja ir Eleonora pasiprašė laisvo pusdienio, o Arturas treniruojasi, tad ramų rytą knygyne sukamės tik mudu su Kodžiu. Kadangi vaikinui prasidėjo vasaros atostogos, jis visą savo laiką savanoriškai paskyrė darbui čia, taip gerokai palengvindamas mūsų naštą. Radęs laisvesnę minutę, pamokau ji ruošti kavą. Vaikinas akimirksniu perpranta šį meną, nors ir sakosi anksčiau nė nelietęs jokio aparato.

- Tu mane gąsdini,- nusistebiu,- Kaip viską sugebi?

Kodis išriečia antakį ir tyliai prunkšteli.

- Ne viską. Tik tai, kas lengva.

- Užuodžiu pašaipą,- burbteliu,- Mano pirmasis puodelis buvo siaubingas.

- Skamba žiauriai, turint omeny, kad tavo tikrasis darbas kur kas sudėtingesnis. Nesitikėjau, kad esi toks nevykėlis,- su klastingu šypsniu lūpose toliau žiebia Kodis.

Nuo stalviršio čiumpu rankšluostėlį ir šveičiu jį tiesiai į vaikiną. Šio ėjimo jis nenumato, tad rankšluostis švelniai atsitrenkia į jo prijuostę ir nukrinta ant žemės. Kodis piktokai į mane dėbteli, tačiau jo veide nesujuda nė raumenėlis. Nesusilaikęs susijuokiu.

- Tai buvo be galo vaikiška,- atsidūsta ir pakelia niekuo dėtą tekstilę nuo grindų.

- Atleisk,- tebeprunkščiu,- Tai tik tam, kad pernelyg nepasipūstum.

- Labai juokinga,- taria ir toliau purto tirščius į šiukšliadėžę.

Minutėlę vogčiomis jį stebiu. Pagalvoju, jog jau net sunku įvaizduoti jo čia nesant. Vis dar nepajėgiu pilnai suvokti tokio keisto pokyčio, tačiau suprantu, jog Kodis mano akyse ne mažiau pilnavertis šių namų gyventojas nei kiti. Kažkur viduje rusena jausmas, kad nejučia ir visai nenoromis įrašiau dar vieną vardą į savo saugok arba mirk sąrašą. Mano pernelyg ilgai užsitęsusį spoksojimą pertraukia varpelio skambtelėjimas. Sugrįžo Kaja ir Elė. Abi įtartinai išsišiepusios rūpestingai laiko po kelis pirkinių maišus. Kilsteliu antakį.

- Taigi, skubūs reikalai buvo drabužių parduotuvės? O aš net negalėjau normaliai išsimiegoti,- pasiskundžiu.

- Nebambėk. Merginos turi poreikių,- šnipšteli Kaja ir pasistaipo,- Tavo miegas nenuėjo veltui.

Nesulaikau kylančios šypsenos. Papildoma valanda miego negalėtų atstoti švytėjimo judviejų akyse, tad mano skundai nieko nereiškia.

- Išties, puikiai atrodot,- iškeliu nykštį viršun, kita ranka mikliai atsirišdamas prijuostę,- O dabar laikas mano poreikiams.

- Lėk, kol nepersigalvojau,- žaismingai paerzina Elė ir pasisuka į Kodį,- Pailsėk ir tu, mudvi susitvarkysime.

Vaikinas linkteli, gražiai sulanksto prijuostę ir prisėda kitapus baro.

- Mielai palaikysiu jums kompaniją,- šypteli ir dirsteli į mane,- Ko lauki? Juk norėjai eiti.

Kolegės tik susižvalgo ir sinchroniškai prapliumpa juoktis. Šiek tiek susierzinu, tačiau ne dėl jų reakcijos. Viduje sukirba pavydas, jog buvau taip paprastai išmestas iš šios kompanijos.

- Jau dingstu,- tepamoju ranka ir nupėdinu rūsio link.

Bet kokiu atveju neturiu kada ilsėtis ir šnekučiuotis. Mane tebepersekioja Baltazaro žodžiai, tačiau apart treniravimosi nesugalvoju kitos prieigos prie savo dovanos. Meditacija ar asmenybės testas neatrodo tinkama išeitis, tad spjaunu į savianalizę ir grįžtu prie sau priimtinų metodų. Šiek tiek apšilęs, užsiimu įprastinę poziciją ir dar sykį įvertinu aplinką. Žinau kiekvieną šio rūsio kampą ir nė negaliu suskaičiuoti, kiek valandų čia praleidau besimokydamas visko, ką moku dabar. Užsimerkiu. Porą minučių lėtai ir giliai pakvėpuoju. Susiimk. Pajausk. Paleisk. Mintyse nuosekliai kartodamas savo mantrą, ištiesiu ranką. Jaučiu, kaip kaista delnas ir dilgčioja pirštų galiukai.

Laikausi išvien su savo mintimis ir lėtai atsimerkiu. Liepsna grakščiai šokdama savo šokį laikosi vienoje vietoje ir manęs visiškai neklauso. Ji neseka rankų mostų, o netrukus sumažėja ir pranyksta, akimirkai po savęs palikdama tik blausią melsvą šviesą. Susiimk. Pajausk. Paleisk. Bandau daugybę kartų, tačiau viskas taip pat. Ugnis nesileidžia į jokį kompromisą. Susiimk... Paskutinis bandymas iš viso nepavyksta. Pyktis siūbteli į kraują ir paima viršų. Niekam tikęs idiotas. Suurzgiu sau po nosimi ir impulsyviai spiriu į niekuo dėtą spintelę. Tiesa, kiek stipriau nei norėjau. Nuo jos viršaus ant grindų nučiuožia rėmelis ir šukėmis pabyra stiklas. Susikeikiu. Pritupiu ir pakeliu išniekintą nuotrauką. Mūsų mažo kolektyvo nuotrauką, darytą maždaug prieš metus, kai prie mūsų prisijungė Kaja. 

Tai buvo tarsi mažas gestas įamžinti jos tapimą šeimos dalimi. Pažvelgiu į šiek tiek jaunesnį ir kvailai išsišiepusį save. Kurį laiką akimis varstau fotografiją, tačiau susizgrimbu tvarkyti sukeltą netvarką. Vis dar įsitempęs kūnas dirba agresyviai, tad tik surinkęs didesnes šukes susiprantu, jog viena jų perrėžė mano pirštą. Sodrus vyšninis kraujas kaupiasi pjūvio vietoje, kol prisirpęs lašas galiausiai tekšteli ant grindinio. Nutinka šis tas keisto. Prisimerkiu lyg negalėdamas patikėti tuo, ką matau. Vis dar neišdžiūvęs kraujas ant grindinio... rusena? Palinkstu arčiau. Raudoną lašą gaubia blausi, tačiau regima liepsnelė.

Stipriai suspaudžiu sužalotą pirštą ir žemyn nukapsi dar vienas lašas. Vos šiam pasiekus žemę, jis tarsi užsidega. Dvi šalia esančios liepsnelės tarpusavyje pakovoja, kol galiausiai susijungia į vieną. Atsistoju ir nestabdydamas kraujo, ore perbraukiu ranką. Liepsna spragteli ir plečiasi. Pajudinu ranką į šonus ir ji mane seka. Ugnis man paklūsta. Į galvą šauna keista mintis. Čiumpu didesnę šukę ir pakankamai giliai perpjaunu delną. Jaučiu tvinkčiojimą ir šilumą, tačiau šiluma ne tik kraujo. Sugniaužiu sužalotą delną, kiek palaikau ir vėl praveriu. Mano širdis vos nesustoja, kai tiesiai iš rankos akimirkai pliūpteli ryškus ugnies kamuoliukas. Visu kūnu laksto elektra, o akys prisitvenkia džiaugsmo ašarų. Pritūpęs dar pažaidžiu su nuo grindinio kylančiais mėlynais ugnies liežuvėliais. Jie švelniai apglėbia mano ranką, tačiau jos nedegina.  

Stiproku mostu stumteliu liepsną į priekį. Ši grakščiai nuvingiuoja žeme, o susidūrusi su siena tarsi sprogsta ir pranyksta, po savęs palikdama tik byrančias tinko dulkes. Paglostau perrėžtą delną. Bandau suvokti, ką tai galėtų reikšti. Į galvą braunasi įvairios hipotezės, tačiau prisimenu ir Baltazaro žodžius. Jei iš tiesų šią dovaną blokuoju pats, kodėl? Ar aš jos bijau? Ar bijau, kad nepakelsiu krūvio? Ar pralietas kraujas įrodo, jog galiu padaryti bet ką? Kol apie tai mąstau, kūnas siaubingai apsunksta, o sąmonė ima niaukstytis. Nejučia palinkstu į priekį. Besitraukiančiame regos lauke dar išvystu batų porą. Mano galva trinkteli į kietą grindinį.