Soulbound: Embracing the Unseen

9 skyrius

Dar iki pirmosios atviros žaizdos patalpoje užverda chaosas. Ištrūkęs iš demono nagų giliai įkvėpiu. Didelės persvaros neturiu, tačiau viliuosi, kad jėgų pakaks atsilaikyti iki kol atvyks pastiprinimas. Neįsivaizduoju, kiek laiko praėjo mums grumiantis, tačiau galvoje spėja praslinkti valandos. Jaučiuosi gerokai pailsęs, kai tarpduryje pagaliau išgirstu Arturo kovinį riksmą. Staigiai pasuku galvą garso link ir vos spėju pasilenkti, mat kolega jau skrieja tiesiai į mus. Man pasilenkus, stipraus smūgio iš kojos sulaukia priešininkas.

- Vėluojat,- šypteliu ir nykščiu nusibraukiu kraują nuo tvinkčiojančios apatinės lūpos,- Beveik praleidot visą smagumą.

- Neatrodo,- Eleonora žaismingai sutraškina savo krumplius,- Metas pažaisti.

Kol mano dėmesys nukreiptas į Elę, Arturo kovos dvasią priešininkas jau spėja prigesinti. Demonas klūpo ant jo ir bando dusinti. Susimojęs, kad reikia kažko imtis, prisėlinu ir bandau kirsti jam iš dažų skardinės, tačiau žvynuotasis dar ore sugauna mano ranką. Užsukęs riešą, jis priverčia mane paleisti ginklą. Kol tikrinu, ar ranka nelūžo, jis netrukdomas toliau dorojasi su tebegulinčiu Arturu. Šoku demonui ant nugaros ir alkūnės linkiu įkalinu jo kaklą. Tuo pasinaudojęs Arturas paleidžia smūgių seriją jam tiesiai į veidą. Galiu prisiekti, kad girdėjau, kaip pokštelėjo lūžtanti nosis. Demonas įsiutęs suurzgia. Pasinaudojęs budrumo susilpnėjimu, visa jėga nuvožiu jį nuo Arturo, suteikdamas šiam progą atsikelti. Kolega atsidėkodamas kilsteli nykštį viršun. Akies krašteliu užmatau, kaip paruošusi kumštį parlekia Eleonora. 

Deja, panašu, jog apsirikome. Šis demonas jau buvo pasiekęs trečiąją kategoriją. Nuo silpnesniųjų šie skiriasi tuo, kad jau yra įvaldę šiokių tokių gebėjimų. Psichokinezė - vienas jų. Eleonorai nė nespėjus sureaguoti, priešininkas rankos mostu nutrenkia ją į sieną patalpos gale. Nė neprisilietęs. Susiraukiu, kadangi šis skrydis nesibaigia švelniu nusileidimu, tačiau nėra kada skaičiuoti įbrėžimų. Reikia kuo greičiau pašalinti šią grėsmę. Mūsų jėgos irgi turi limitus, tad didesni šansai laimėti viską darant kiek įmanoma greičiau. Su demonu kaunamės be atokvėpio. Nuo kaktos į kairiąją akį tekantis kraujas vaizdą dažo raudonai. Jaučiu, jog ši kova tęsiasi pernelyg ilgai. 

Staiga man topteli mintis. Kažkur kampe užmačiau gulint virvę. Atsitraukiu ir čiupęs ją grįžtu į epicentrą. Priešas visiškai susitelkęs į Eleonorą ir Arturą, tad nė nepastebi, kaip užsimojęs virve pasileidžiu tekinas jo link. Tikiuosi, kad pavyks nors akimirkai pristabdyti jo judėjimą ir sudaryti palankų momentą iškvietimui atlikti. Planas pavyksta. Keli tvirti virvės žiedai ir mazgai aplink kūną pažaboja demoną. Arturas jį parklupdo ir negailėdamas keliu tvoja į smakrą. Tiesiu ranką demonui prie kaktos, vildamasis, jog spėsiu iškviesti piktąją esybę lauk, tačiau apie vieną dalyką šiame balagane pagalvoti pamirštu. Jau praėjo nemažai laiko nuo tada, kai žvynuotasis panaudojo savo gebėjimą. Vadinasi, jis vėl turi pakankamai energijos pakartoti manevrą. Nė nespėju susiprasti, kai ne savo noru atsiplėšiu nuo žemės.

Nusileidžiu gerokai skaudžiau nei Eleonora. Išskridęs iš patalpos trenkiuosi į kitas duris, su dideliu garsu jas pasiųsdamas į sieną. Negana to, pasiskraidymas baigiasi statybinių atliekų krūvoje. Galiu prisiekti, kad girdėjau, kaip atsitrenkusi į kažkokį metalo gabalą sutratėjo mano kaukolė. Akyse net suraibuliuoja. Velnias, gerokai prisiplojau. Atgavęs kvėpavimo dovaną atsikelti dar nepajėgiu, tad tik kilsteliu galvą viršun. Mano žvilgsnis netikėtai susirakina su Kodžio. Vaikis susigūžęs tupi po stalu ir paklaikusiomis akimis spokso tiesiai į mane.

Suinkštęs vėl paguldau galvą ant šiukšlių krūvos. Nejaugi tas idiotas rimtai liko čia, kai prašiau jo bėgti? Noriu pakilti ir prisijungti prie draugų, tačiau vis dar neturiu jėgų. Minutėlę taip ir tysau, bijodamas net pajudėti. Kurį laiką girdžiu demonišką urzgimą, dūsavimą ir tuziną kitokių neaiškios kilmės garsų, tačiau netrukus viskas nutyla. Tėra du galimi variantai: arba mano draugai guli ten tokie pat leisgyviai kaip ir aš, arba demonas sėkmingai išsiųstas anapus. Vėl pakeliu galvą, kad geriau viską matyčiau.

- Ele, jis čia. Rodos, gyvas,- be galo džiugiai konstatuoja tarpduryje išdygęs Arturas,- Na, bent jau šiek tiek.

Netrukus atskuba ir truputėlį aplamdyta Eleonora. Iš kažkur sugrįžusi šmėsteli Kaja. Arturas ištiesia man ranką ir ją sučiupęs šiaip taip pakylu, tačiau jaučiuosi mažų mažiausiai suknistai.

- Viskas pavyko?- ranka nusibraukiu nuo kaktos krauju prikepusius plaukus.

Tyliai susikeikiu, mat nuo judesio sudiegia šoną.

- Tikrai taip,- su palengvėjimu atsidūsta Eleonora,- Jo kūnas gerokai sužeistas, bet giliausias žaizdas išgydysiu. Kažkas pasirūpinkit, kad jis nieko neprisimintų.

Pritariamai linkteliu. Vėl topteli, jos mūsų pokalbio klausosi, spėju, visiškai pakraupęs ir absoliučiai nieko nesuprantantis Kodis. 

- Reiktų jam viską paaiškinti,- tariu ranka pamodamas jo pusėn. 

Visi ganėtinai suglumę pažvelgia į mane, tada akimis nuseka parodyta kryptimi.

- Velnias,- nusikeikia Arturas,- Ko jau ko, bet jo čia tikrai neturėtų būti.

- Dar drįsčiau dėl to pasiginčyti,- skausmui darsyk pervėrus šoną, atsidūstu ir susiraukiu.

- Ką nori tuo pasakyti?- pasitikslina suglumusi Eleonora.

- Čia Kodis. Pagaliau jį radau.