Soulbound: Embracing the Unseen

10 skyrius

Visi it iš anksto susitarę vienu metu susmeigia akis į vargšą sutrikusį Kodį. Tai, regis, tik dar labiau išgąsdina vaikiną. Lyg norėdamas pasislėpti nuo mūsų veriančių žvilgsnių, šis dar tvirčiau susigūžia į kamuoliuką.

- Kas jūs tokie?- paklausia toli gražu ne taip piktai, kaip manęs anąsyk.

- Viskas gerai. Gali iš ten išlįsti. Niekas tavęs nenuskriaus,- stengiuosi pasakyti kiek įmanoma švelniau.

Vaikinas akimirką sudvejoja, bet lėtai išslenka iš po stalo. Prieiti arčiau vengia, laikosi atokiai.

- Kas jūs tokie?- pakartoja savo klausimą dar kartą.

- Nemanau, kad patikėtum, net jei ir pasakyčiau,- tariu šyptelėdamas, tačiau Kodžio šis argumentas tikrai nesužavi.

- Matau žmones su gyvatės oda,- taria ganėtinai desperatiškai,- Manęs jau niekas nenustebins.

- Palauk, tu juos irgi matai?- žiopteliu. 

Vaikinas sutrinka, tačiau pernelyg nedvejodamas pritariamai linkteli. Klausiamai dirsteliu į Arturą, bet šis stypso nustebęs ne ką mažiau nei aš pats. Jis neturėtų jų matyti. Tai buvo viskas, ką reikėjo išgirsti, kad įsitikinčiau, jog jis tikrai tas Kodis. 

- Nenoriu pertraukti šio malonaus pasiplepėjimo, tačiau mums laikas dingti,- įsiterpia Eleonora.

- Jei nori, kad atsakyčiau į tavo klausimus, turėsi važiuoti su mumis,- atsisuku į Kodį ir užtikrintai pareiškiu,- Tau tereikia manimi pasitikėti. Nors kartą.

Netrukus susivokiu, jog tai nėra labai gundantis pasiūlymas tokioje situacijoje. Jis mūsų nė nepažįsta, o ir aplinkybės pažindintis ne pačios palankiausios. Kodis kiek padvejoja, tačiau nesiginčydamas linkteli. Vis dar laikydamasis saugaus atstumo, jis nuseka mums iš paskos. Susėdę į autobusiuką ir nutolę nuo universiteto, kiek lengviau atsikvepiame.

- Galbūt, kas nors pagaliau paaiškinsite, kas čia vyksta?- pusiaukelėje vėl išgirstu Kodžio balsą.

- Nekantrus vaikis,- sukikena Eleonora ir pažvelgia į mus iš priekinės keleivio sėdynės,- Greit būsime namie, tada ir pasikalbėsime.

Daugiau jokių klausimų niekam nekyla. Visi automobilyje pernelyg nusikamavę, kad apskritai apie ką nors kalbėtų. Kaip ir visada, medžioklių metu knygynas uždarytas. Visų langų žaliuzės nuleistos, tad vos įžengę vidun ir užrakinę duris, sukrentame kas kur papuola. Eleonora atsineša vaistinėlę ir nedelsdama ima tvarkyti mūsų žaizdas. Gilesnes ji gydo savo galiomis, o kitas tiesiog tvarsto ar klijuoja pleistrais. Užleidžiu savo vietą Arturui ir prisimenu jau kurį lauką savo atsakymo laukiantį Kodį.

- Dabar gali klausti visko, kas neduoda tau ramybės,- tariu mudviejų akims susitikus.

- Kas jūs tokie?- kelintą sykį tas pats klausimas.

Sekundėlę mintyse dėliojuosi būsimą kalbą. Nežinau, kiek atvirai galiu jam viską pasakoti, tad bandau atsirinkti, ką sakyti.

- Pasistengsiu paaiškinti paprastai. Tie žmonės su gyvatės oda, kuriuos sakaisi matantis, yra demonai. Piktosios dvasios apsėdusios žmones. Mes jas gaudome ir rūpinamės, kad jos nieko nenuskriaustų,- tariant paskutinius žodžius kiek pristinga oro.

Ranka pasiremiu į stalo kampą. Kodis minutėlę virškina išgirstą informaciją. Neatrodo, kad jis manimi netikėtų, tačiau juk nenuostabu, jog be galo sunku visa tai sutalpinti į galvą. 

- Tai jūs ne tokie kaip jie?- po kurio laiko tylos pasitikslina.

Linkteliu, tačiau vos pasijudinęs pagalvoju, jog apsivemsiu tą pačią akimirką. Vis dar erzina keistas dieglys šone, tad neiškentęs praskleidžiu dulkiną odinę striukę. Kadaise baltus buvusius marškinėlius kiaurai merkia sodrus kraujas. Didžiausią nuostabą kelia tai, jog jis šviežias. Kilsteliu marškinėlius. Po jais stiprokai, tačiau nepavojingai tebekraujuoja žaizda. Jos centre ramiai pūpso nedidelis skardos gabalėlis.

- Mėšlas,- garsiai susikeikiu ir dar sykį pažvelgiu į Kodį,- Jei nori išgirsti daugiau, paprašysiu dar minutėlę palūkėti.

Pajuntu, kaip ima dilgčioti veidas, o kaktą išmuša šaltas prakaitas. Kone visu svoriu sukrentu ant stalo. Nors sužeidimas ir neatrodo rimtas, organizmas nusprendžia priverstinai pailsėti.

- Ele, man labai reiktų tavo pagalbos,- sušvokščiu.

Kolegė palengva prieina arčiau ir jau žiojasi kažką sakyti, tačiau pati pastebi mano žaizdą.

- Kodėl nieko nesakei? Juk žinai, kad iš numirusiųjų prikelti negaliu,- pykteli, tačiau balso tonas išduoda, jog ji tiesiog sunerimusi.

- Atleisk, nė pats nepastebėjau,- kvailai sukikenu,- Neatrodo labai rimta.

Mano juokučius netrukus pakeičia netikėtai išsprūdęs urgztelėjimas. Niekuomet nebūdavo malonu, kai iš kūno tekdavo traukti daiktų nuolaužas, tačiau tai irgi darbo dalis, kurią tenka iškęsti. Net jei ir sukąstais dantimis. Kodžio noras sužinoti daugiau turėjo buvo labai stiprus, mat jis neišėjo. Arba jam tiesiog patiko stebėti savotišką išsigimėlių cirką. Kasdien tokių vaizdelių nepamatysi. Visus aplopiusi, Eleonora prigula kiek pailsėti, mat gydymo galios reikalauja didelio kiekio energijos. Prieš tolimesnį pokalbį dar užsuku į vonios kambarį apsitvarkyti. Kadangi pirmoji pažintis su Kodžiu ir taip nėra pati žaviausia, nenoriu, jog mums kalbantis akį rėžtų dar ir krauju permirkę drabužiai. Šaltu vandeniu kelissyk perlieju veidą ir kažkuriuo momentu nejučia įsistebeiliju į veidrodį.

Atspindėdamas šviesą, kairėje ausyje žybteli sidabrinis žiedelis. Senokai kirpti tamsūs plaukai iš abiejų sklastymo pusių krinta ant veido, vietomis švelniai pridengdami turtingai lietaus sumerktos žemės atspalvio akis. Nors tokiame apšvietime jos atrodo beveik juodos, kažkas ten ne gąsdina, o ramina. Šiame žvilgsnyje spindi rūpestis, aistra, ištikimybė ir visa galybė kitokių jausmų, kylančių iš pačio vidaus. Nors juoduma ir tamsi, ji neslepia nieko baugaus. Visos kortos atviros. Tačiau tik tiems, kas moka jas skaityti. Nenuostabu, kad manęs nepažįstančiam Kodžiui pasirodžiau grėsmingas. Atsidusęs kiek pasitvarkau plaukus ir nužingsniavęs iki savo kambario praveriu duris. Širdis kone iššoka iš krūtinės, kai išvystu ant lovos sėdintį Kodį.

- Dieve, kaip išgąsdinai,- tyliai nusispjaunu ir nušveičiu drėgną rankšluostį ant kėdės,- Ką čia veiki?

- Sėdžiu?- sarkastiškai tarsteli vaikinas.

Prunkšteliu, o viduje sukirba kažkoks džiugesys, kad Kodis jaučiasi laisviau ir pamažu grįžta į savo įprastinį vaidmenį.

- Kur Arturas ir Kaja?- pasmalsauju,- Kodėl tu ne su jais?

- Apačioje. Paprašiau, kad pasakytų, kur rasti tavo kambarį.

- Jau nebebijai? Iš kur žinai, kad sakau tiesą?- mano antakis išsiriečia į klaustuką.

Išraiška Kodžio veide kiek pakinta ir pasigailiu savo žodžių. Nenorėjau jais sukelti bereikalingos panikos, tačiau man smalsu. 

- Manau, kad sugebėsiu apsiginti,- tarsteli,- Bet man reikia atsakymų.

Jo entuziazmas ganėtinai žavus. 

- Tik juokauju. Kodėl nieko neklausei Arturo?- nuoširdžiai pasidomiu.

Kažkodėl tikėjausi, kad Kodis jau bus spėjęs viską išsiaiškinti ir išrūkti nė neatsigręžęs. Tačiau jis tebesėdi vos už poros žingsnių ir paslapčia džiaugiuosi, jog dėl man nežinomos priežasties jis čia liko dar valandėlę ilgiau. Vaikino riešutinės akys susiduria su manosiomis.

- Noriu, kad viską man paaiškintum tu.