Soulbound: Embracing the Unseen

15 skyrius

Kodis į knygyną grįžo kartu su mumis. Elė apžiūrėjo žaizdas, tačiau šios nebuvo labai gilios, tad gydyti galiomis jų neprireikė. Ji tiesiog rūpestingai jas išvalė ir patepė. Jiedu apie kažką kalbasi, tačiau iš kūno kalbos suprantu, jog Kodis jaučiasi kiek nejaukiai. Elė netrukus pasitraukia, tad prieinu kiek arčiau. 

- Jei nori, gali eiti į mano kambarį. Juk žinai, kur jį rasti?- paklausiu.

Šis linkteli ir gana staigiai pakilęs nukiūtina laiptų link. Kadangi reikia šį tą aptarti su kolegomis, jam geriausia to negirdėti. Kol stebiu tolstančią Kodžio nugarą, Arturas timpteli mane už alkūnės pasivedėja kiek atokiau.

- Kas toliau?- klausia labiau savęs nei manęs.

Sekundę pagalvoju. Į galvą šauna netikėta idėja.

- O kas, jei jis liktų čia?- paklausiu.

- Gal iš proto išsikraustei?- kiek per garsiai pareiškia Arturas, tačiau supratęs savo klaidą palinksta arčiau,- Nepraeis nei savaitė, kai ši vieta taps demonų irštva.

- Juk nėra taip, kad jis juos prisikviečia. Galbūt jam tiesiog nesiseka,- susierzinu, tačiau toks atsakymas suerzina ir Arturą.

- Kurgi ne,- susiraukia,- Parodyk man dar nors vieną tokį nelaimingą.

- Nepamiršk, kad mums reikia jį saugoti,- į pokalbį įsikiša iš niekur išdygusi Eleonora,- Nesvarbu ar jis juos traukia, ar jam tiesiog nesiseka. Taip visiems būtų paprasčiau.

Linkteliu pritardamas jos žodžiams. Arturo toks mūsų sutarimas nėmaž neįtikina.

- Gerai, bet jis tikriausiai turi šeimą. Nejaugi jį tiesiog pagrobsim ir uždarysim čia?- suburba.

- Dėl Dievo meilės, ne,- atsidūsta Elė,- Tai jo sprendimas. Bet visi žinome, kad tai, ko gero, vienintelė protinga išeitis.

Po intensyvių diskusijų ir debatų, buvo nuspręsta, jog Kodis galėtų likti su mumis. Tačiau niekas kažkodėl taip ir neprisiruošė šio pasiūlymo pristatyti pačiam vaikinui. Pokalbiui pasibaigus Arturas apskritai išgaravo iš akiračio, o Elė ir Kaja įtartinai ilgai malasi prie baro. Panašu, kad ši užduotis gula ant mano pečių. Žingsniuodamas kambario link vis galvoju, kaip galėčiau pradėti tokį pokalbį. Visiškai nenumanau, ko galima tikėtis iš jo. Pravėręs duris akimis suseku Kodį. Vos išgirdęs durų girgžtelėjimą vaikinas atsisuka.

- Tikiuosi neišgąsdinau,- šypteliu,- Atnešiau tau arbatos.

- Baisiau už tą padarą nieko nebus,- taria imdamas puodelį iš mano rankų,- Kraupiai šiurpu.

Nejučia tvirčiau suspaudžiu lūpas. Sąžinę pagraužia kaltės jausmas.

- Atsiprašau, kad manęs ten nebuvo,- darsyk bandau pralaužti ledus,- Ieškojau tavęs, bet nesuspėjau.

Vaikinas sekundėlę patyli.

- Nieko tokio. Ne pirmas rodeo, tikriausiai ir ne paskutinis,- kilstelėdamas puodelį prie lūpų atsidūsta.

- Kada visa tai prasidėjo?

- Maždaug prieš dvejus metus. Nuo tada jie vis grįžta. Kartais po kelių mėnesių, kartais porą kartų per savaitę. Būna visaip,- liūdnai šypteli.

Susimąstau, kaip jam apskritai pavyko taip ilgai tempti. Kadangi Kodis neturi jokių antžemiškų dovanėlių, jis mažų mažiausiai turėtų sėdėti invalido vežimėlyje.

- Ar visada su jais susiduri akis į akį?- klausinėju toliau.

- Kartais juos pastebiu pirmas, tada spėju pasislėpti. Tačiau dažniau jie mane suranda greičiau. Lyg nešiočiau ryškiaspalvę liemenę.

Prunkšteliu, mat jo sąmojis pasirodo gana juokingas. Kodis piktokai į mane dėbteli.

- Atleisk,- kaltai vypteliu,- Neblogas išsireiškimas.

- Būtų juokinga ir man, jei galėčiau su jais kovoti lygiomis jėgomis,- pasako gana grubiai, tačiau suprantu, jog jam tiesiog neramu,- Deja, nesu toks kaip jūs.

- Žinau, bet ir mums nėra taip paprasta. Ne visus juos lengva pagauti. Be to, jau matei, kad namo negrįžtame labai jau išvaizdūs,- atsidūstu.

- Pabandyk įsivaizduoti, kaip jaučiuosi aš. Neturiu kolegų, kurie galėtų mane sugydyti ir padėti. Kartais atrodo, kad būtų geriau, jei vienas jų pagaliau mane pribaigtų. Bent jau nebereikėtų slėptis ir bijoti. Tačiau noriu gyventi, todėl ir kovoju.

Suprantu, kad bent jau kol kas daugiau nieko nepešiu. Savo klausimais tik erzinu Kodį. Pribręsta ir reikalas pasikalbėti apie galimybę likti su mumis. Kol jis perpykęs dar neišrūko iš kambario.

- Pagalvojome, kad būtų geriausia, jei liktum čia. Tuomet galėtume tave apsaugoti. Žinoma, jei kartais nuspręstum likti, tau reikėtų pranešti apie tai savo tėvams ar...

- Jie mirę,- Kodžio žodžiai it peilio ašmenys perskrodžia kambarį,- Jau gana seniai.

Sulaikau kvėpavimą. Kaskart mums kalbantis atrodo, jog jo gyvenimas tik suknistas, absoliučiai susuktas ir pilkas.

- Užjaučiu,- tariu, stengdamas nors kiek jį palaikyti.

Tačiau mano žodžiai neturi jokios prasmės. Nesu tikras, ką sakyti tokioje situacijoje, o ir nepažįstamo keistuolio užuojauta dienos neišgelbės.

- Su tuo jau susitaikiau. Dabar esu vienas, tad pats ir tvarkausi,- taria ir pakelia akis į mane,- Jei pasilikčiau, ar man irgi reiktų dalyvauti medžioklėse?

Šypteliu, tačiau stengiuosi šypsnį kiek įmanoma labiau prislopinti, kad nepasirodyčiau įžūlus. 

- Ne, tikrai ne. Tiesiog taip būtų paprasčiau,- konstatuoju,- Mes čia irgi truputėlį užsiėmę.

Kodis susimąsto ir kurį laiką neprataria nė žodžio.

- Nepasakyčiau, kad jumis pasitikiu, tačiau mano situacija beviltiška. Nežinau, galėčiau mokėti nuomą arba bent kažkaip padėti knygyne,- galiausiai pareiškia.

Nuo širdies nusirita didžiulis akmuo.

- Nereikia. Padėsi būdamas čia. O mes pasistengsime padėti tau. Patikėk nors tuo.