Soulbound: Embracing the Unseen

13 skyrius

Kiek įmanoma suprantamiau paaiškinu Kodžiui visą tiesą apie demonus ir jų išvarymą. Žinau, kad toks atsakymas jam tikrai nesuteikia ramybės jausmo, kadangi tik paaiškėja, jog jis negali nieko padaryti. Kartkartėmis vis pasukinėdamas puodelio ąselę, vaikinas įdėmiai klausosi visko, ką jam pasakoju. Baigęs postringauti dirsteliu į Kodį.

- Vadinasi, esu visiškai bejėgis. Man telieka laukti, kol vienas jų mane pribaigs,- jo žodžiai nuskamba su kartėlio prieskoniu.

Nė nenumanau, ką turėčiau atsakyti. Iš dalies taip, tai tiesa. Galbūt truputėlį per žiauru.

- Kodi, demonai tikrai baisūs, tačiau tam čia ir esame. Mūsų vienintelė ir pagrindinė užduotis juos medžioti,- bandau jį nuraminti.

Deja, mano žodžiai situaciją tik pablogina. Kodžio galva staiga šokteli viršun, o akyse sužybsi kažkoks ilgai kauptas pykčio, nepasitikėjimo ir beviltiškumo užtaisas.

- Negaliu tiesiog nieko nedaryti ir tikėtis, kad tu bei tavo draugai visada pasirodysite laiku. Nenoriu mirti nieko nedarydamas ir laukdamas vienas velnias žino kokio išgelbėjimo,- rėžia gana piktai, tačiau pakankamai tyliai, kad niekas kitas apart manęs to neišgirstų.

Pilnai suprantu jo poziciją, tačiau tai vienintelis dalykas, kurį galėjau jam pasakyti. Aš taip pat neturiu magiško sprendimo šiai nestandartinei situacijai.

- Žinau,- atsidūstu,- Tačiau tu vis dar gyvas, tiesa? Juk sakei, kad demonai tave persekioja jau kurį laiką. Vadinasi, viskas taip nesibaigs.

Kodis dar sykį pažvelgia man į akis. Pastebiu, jog šios keistai blizga. Netrukus idiotiškai lėtas protas susivokia, kad tai ašaros. Jo akyse lėtai, bet užtikrintai tvenkiasi ašaros.

- Taip, dar nemiriau. Tačiau ne dėl tavęs, ne dėl tavo draugų. Pats su jais grūmiausi. Taip, išgyvenau, tačiau tai ir viskas. Aš bėgime. Bėgime, kuriam nė nesimato galo.

*

Kodis apleido knygyną jau prieš kurį laiką, tačiau galvoje tebesisuka jo ištarti žodžiai. Aš bėgime. Bėgime, kuriam nė nesimato galo. Kuo daugiau apie juos mąstau, tuo labiau suprantu, kaip jis jaučiasi. Liūdesys. Pyktis. Baimė. Suprantu viską net labiau nei pats to norėčiau. Suprantu, kaip baisu yra nesuvokti, kodėl vyksta tam tikri dalykai. Tačiau jam viskas bent penkis kartus labiau suknista. Jis tik paprastas vaikinas, kuris nė neturėtų žinoti apie tokių dalykų egzistavimą, ir tuo labiau, su jais susidurti. Jo gyvenimas sunkus ne todėl, kad normaliems žmonėms tiesiog taip būna. Jis žino ir mato per daug. Pašluoste nubraukiu baro stalviršį ir atsidūstu. Neįsivaizduoju, kaip ir kodėl jis atsidūrė šiame mėšle, tačiau man siaubingai dėl to gaila. Ir dabar niekaip negaliu jam padėti.

- Vis dar galvoji apie tą vaikį?- šalimais suskamba Arturo balsas.

Jis prisėda kitoje baro pusėje ir pasiremia galvą.

- Turiu pripažinti, kad taip. Niekaip negaliu suprasti, kodėl jis kažkaip su viskuo susijęs,- prasitariu.

Arturas tik atsidūsta.

- To vaikio gyvenimas beprotiškas. Bet nesuprantu ir ko iš mūsų tikisi Baltazaras. Juk negalime visko mesti ir dvidešimt keturias valandas per parą stebėti tik jį,- susimąsto ir staigiai išsitiesina,- Manau, kad pats laikas šiek tiek jį pakamantinėti.

Man nė nesusimojus nieko atsakyti, Arturas užmerkia akis ir po kelių sekundžių jo galva kone pramuša bare skylę. Visa laimė, kad susizgrimbu laiku prilaikyti jo kaktą, taip pristabdydamas smūgį. Mintyse tyliai susikeikiu dėl tokio jo karštakošiškumo ir numanau, jog man taip pat derėtų ten būti. Greitu judesiu prisitraukiu kėdę ir užsimerkęs nuseku Arturui iš paskos, dėl savo galvos nė nebesirūpindamas. Kai atsiduriu baltajame kambaryje, kolega jau gerokai įsiaudrinęs kvočia Baltazarą. Mane išvydęs Baltazaras šypteli ir tarsi Arturo čia jau nebebūtų, ima žingsniuoti manęs link.

- Natanieli,- pamoja,- Nesitikėjau šiandien sulaukti tiek svečių.

- Aš irgi neplanavau užsukti, tačiau kažkam reikia nuraminti Arturą, kol jis neapvertė jūsų biuro aukštyn kojomis.

Baltazaras skardžiai nusikvatoja ir paplekšnoja mano petį.

- Kiek kartų galima sakyti, jog tai ne biuras, o vieta, kur susitinka du pasauliai. Bardo,- iškilmingai išskiemenuoja paskutinį žodį.

Perverčiu akis.

- Vadink tai kaip tik nori. Aš čia dirbu, tad man panašiau į ofisą,- juokais, tačiau iš dalies ir visai rimtai atsakau.

Baltazaras tik šypteli ir papurto galvą.

- Kad ir kaip ten, kokia proga sulaukiau jūsų apsilankymo?- pasidomi.

- Juk jau sakiau, kad dėl to vaikio! Kodžio!- iš tolėliau šūkteli Arturas.

- Ak, taip,- tarsi prisimena Baltazaras,- O kas dėl jo?

- Nesuprantu, ką mums su juo veikti. Jis nei medžiotojas, nei demonas. Kodėl mus reikia juo rūpintis?- Arturas įsiplieskia.

Piktai į jį dėbteliu, tačiau, regis, jis į mane visiškai nekreipia jokio dėmesio. Gražu, prasideda.

- Žinau, kad jį jau sutikote ir girdėjau, kad šiek tiek kalbėjotės. Nežinau, kiek jis jums pasipasakojo, tačiau esu įsitikinęs, jog daugmaž suprantate situaciją. Kodį persekioja demonai. Ir jau ganėtinai ilgai,- taria Baltazaras.

- Irrrr?- nekantraudamas pertraukia Arturas.

Baltazaras demonstratyviai kosteli.

- Šiuo metu ir pats nelabai suprantu, kas vyksta. Tačiau gavau paliepimą jį stebėti ir apsaugoti iškilus pavojui. Toks viršesniųjų įsakymas. Daugiau niekas nieko man nepasakoja.

- Tiesiog puiku. Kaip siūlai mums tai padaryti? Negalime jo stebėti kiaurą parą,- neatlyžta Arturas,- Darbo ir taip iki kaklo. 

- Žinau, tačiau turėsite rasti laiko ir šiam reikalui,- nepasiduoda Baltazaras,- Kad ir kaip sunku bebūtų, tai būtina, kol rasime kokį nors sprendimą. Per visus savo darbo metus sielų pasaulyje nesu regėjęs nieko panašaus. Žmogus, paprastas žmogus, kuris gali matyti demonus? Nežinau, tačiau ši mintis gąsdina ir mane patį.