Soulbound: Embracing the Unseen

14 skyrius

Po Kodžio apsilankymo prabėgo dar pora dienų. Vis sukau galvą, kaip ištesėti Baltazarui duotą pažadą ir be pagrindo nevaryti vaikinukui streso, tačiau bėda po vieną nevaikšto. Turėjome dar vieną medžioklę. Šį kartą, sakyčiau, ne visai sveiko proto moteriškė. Kokių keturiasdešimties, paklaikusiomis akimis ir visiškai savęs nevaldanti. Nors ji tebuvo pirmo lygio, noras mus visus išgalabyti privertė ją elgtis it pamišusią. Nepasakyčiau, kad buvo nežmoniškai sunku išvaryti demoną, tačiau prieš iškeliaudamas į savo amžiną kalėjimą anapus, jis dar sugebėjo surengti paskutinį šou. Superštėjus kairiam žandui, vakar atlaikiusiam visai ne moterišką antausį, švelniai jį pasikasau. Neblogas bonusas už puikiai atliktą darbą. Nors regimų žymių jau nelikę, mano išdidumas vis dar sužeistas.

Turiu ir kitų reikalų. Privalau toliau treniruotis. Mano dovana stipri, tačiau nemokėdamas jos valdyti, niekuo negaliu padėti kitiems. Stipriau užveržiu sportbačių raištelius ir pasileidžiu bėgti. Neturiu konkretaus maršruto, tad tiesiog bėgu gatvelėmis daug apie tai nemąstydamas. Norėdamas iškviesti ugnį, privalau sužadinti adrenaliną ir likti blaivaus proto. Kitaip - šnipštas. Nubėgęs porą trejetą kilometrų, grįžtu atgal į knygyną. Juokaudamas visada sakau, kad ši vieta - tikras multifunkcinis centras. Pirmame aukšte verda visiems atviras gyvenimas, antrajame po darbo ilsimės mes, o rūsyje įrengta nemaža treniruočių salė. Kadangi jame tik vienas mažas langelis, tai kone idealiausia vieta praktikuotis savo dovanas toliau nuo pašalinių akių. Įžengiu į rūsį. Šviesą čia palaiko blausi, kartas nuo karto sublykčiojanti lempa. Iš lauko į vidų atklysta tik menkas saulės spindulys. 

Dar kiek prasitampęs, sulėtinu kvėpavimą ir užsimerkiu. Koncentruokis. Koncentruokis. Tu ją jauti. Tu jauti energiją savyje. Kilsteliu rankas priešais save ir neatsimerkdamas palengva imu jas slinkti į šonus. Jaučiu, kaip kaista pirštų galiukai, tačiau nesu tikras ar kažkas vyksta, ar tai tik mano vaizduotės vaisius. Kai esu pasirengęs, pamažu pramerkiu akis. Priešais žybteli mėlyna ugnelė, tačiau tokia menka, kad net suima juokas. Pabandau ją praplėsti ir sukurti kažką panašaus į ratą. Kurį laiką sekasi neblogai, tačiau nespėjus susijungti abiem liaunos gyvatėlės dalims pajuntu, jog tampa per sunku. Dar prieš išsisklaidant liepsnai, nuleidžiu rankas ir iš susierzinimo cakteliu liežuviu. Nors šiandien ugnis plėtėsi daugiau nei praeitą sykį, pažanga menka.

Ausyse ūžia, nuo įtampos tvinkčioja smilkiniai, tad pasiremiu rankomis į kelius, kad netyčia neišvirčiau iš batų. Ant betoninių grindų kapteli du lašai šviežio raudono kraujo. Įprastinė treniruotės dalis. Ugnies kvietimas kažkodėl siaubingai sekina mano organizmą ir nė neįsivaizduoju, kas nutiktų, jei galėčiau panaudoti visą jos potencialą. Nors galbūt, jei sugebėčiau pasiekti tokį lygį, kaip tik nieko ir nenutiktų. Akimirką atsikvėpęs išsitiesinu.

- Vėl kankiniesi?

Tarpduryje stovi Eleonora. Iš to, kaip ji pasirėmusi į staktą suprantu, jog stebi mane jau kurį laiką. Paskubomis nusišluostau kruviną nosį į rankovę.

- Anksčiau ar vėliau turiu tai padaryti,- konstatuoju faktą,- Jei ją įvaldyčiau, tai be galo mums padėtų.

Elė linkteli, tačiau kartu ir atsidūsta.

- Padėtų. Bet jei ir toliau taip nersiesi iš kailio, greičiau pribaigsi save, nei įvaldysi šią galią.

- Pabandyti neskauda,- nusišypsau jai,- Ir tikrai, kad ir kaip tai atrodytų, neskauda, patikėk.

Elė atsako liūdnu šypsniu.

- Gerai, tačiau manau, kad laikas užkąsti. Lauksiu tavęs viršuje.

*

Po pietų prasideda įprastiniai darbai. Kaja išėjo į futbolo treniruotę, tad daugiau pareigybių atitenka man. Puikiai dirbu savo darbą, tačiau niekaip negaliu liautis mąstyti apie Kodį. Net pikta, jog visiškas nepažįstamasis vos per savaitę tapo pagrindine mano gyvenimo ašimi. Galų gale neapsikenčiu pats savęs. Niekam nieko nesakęs, palieku prijuostę ant stalo ir išdumiu lauk. Pažadu sau, kad ilgai neužsibūsiu, mat nenoriu palikti Eleonoros bei Arturo per patį piką. Tačiau turiu nors apsimesti, kad rimtai atlieku sau paskirtą užduotį.

Atsidūręs universiteto teritorijoje nudrožiu į vidų. Mintyse šiaip ne taip atgaudau, kokia paskaita vyksta Kodžiui. Kadangi ji beveik įpusėjusi, vidun brautis nesiruošiu. Nusprendžiu jo luktelėti prie auditorijos durų. Po daugiau nei pusvalandžio iš vidaus pasipila pirmieji studentai. Jų daugėja, tai vėl mažėja, kol iš jos niekas nebeišeina. Įkišu galvą į auditoriją, tačiau ten tik dėstytojas, karštligiškai bekuičiantis savo mantą. Vadinasi, jo čia nėra. Išsitraukęs telefoną, dar sykį patikrinu, ar pats nebūsiu susimovęs, tačiau ne. Jis turėjo būti čia. Bandau save nuraminti, tačiau pasąmonė išmeta kitokių idėjų. Galbūt jį persekioja? Galbūt jį jau pagavo? Ne, to negali būti. Kad apsidrausčiau, jog neapsigavau, dar kiek pasitrinu prie kitos auditorijos, tačiau ir ten jis nepasirodo. Nusprendžiu, kad reiktų grįžti atgal ir papasakoti kitiems.

Parsigaunu namo, tačiau čia nustebina iškaba ant durų. Uždaryta. Tokiu metu knygynas įprastai nebūna uždarytas. Nebent... Velnias. Kišenėje greit sužvejoju telefoną. Pabandau jį įjungti, tačiau nieko. Jis išsikrovęs. Mėšlas. Ne juokais susirūpinu. Jei Kaja aptiko naują demoną, jie tikrai bandė su manimi susisiekti, bet nesulaukę atsako išvažiavo tiesiai ten. Ranka persibraukiu plaukus ir patrypčioju vietoje. Nežinau, kur juos rasti, tad neturiu kito pasirinkimo. Tiesiog laukiu. Netrukus iš už kampo įsisuka pažįstamas autobusiukas. Pašoku nuo slenksčio ir išlendu į gatvę. Autobusiukas sustoja, atsidaro vairuotojo durelės.

- Neitai, po šimts pypkių, ar negalėjai pakelti to suknisto ragelio?!- susinervinęs rėžia Arturas.

Suprantu, kad buvau be galo neapdairus, tad ramiai susitaikau su jo pykčiu.

- Jis išsikrovęs, atleisk. Kitą kartą būsiu atidesnis,- kaltai numykiu.

- Bala nematė, turime kitų rūpesčių,- paskubomis taria.

Tuo pat metu prasiveria ir kitos durelės. Iš automobilio išlenda Kaja, Eleonora ir Kodis. Iškart pastebiu jo prakirstą lūpą ir jau sukrešėjusį kraują ant pilkų marškinėlių. Jis atrodo gana ramus, tačiau truputėlį išblyškęs. 

- Kas per mėšlas?- susikeikiu. 

- Kaja vieną pastebėjo. Nuvykę ten radome ir Kodį. Jiedu grūmėsi. Žodžiu, visiškai nesuprantu, kas vyksta, bet tai rimta. Ir net labai,- Arturas prieina arčiau ir ima kalbėti kone pašnibždomis,- Tas vaikis lyg magnetas. Garbės žodis, jis juos traukte traukia.