Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

17

Galvoje skamba paskutiniai tėvo žodžiai.
"Pažiūrėkim, kaip dabar išsisuksi, Mia."
Traukiu, tampau antrankius bandydama išsilaisvinti, bet jie nepasiduoda.
Galbūt jis teisus. Kaip dabar išsisuksiu?
Puldama į neviltį apsižvalgau kabinete, tikėdamasi pastebėti kažką - kas galėtų padėti. Bet nieko nepastebiu. Tai beviltiška.
- Mama! Keitė! Padėkit! - surinku.
Nagi, Mia. Jei nesugalvosi kaip ištrūkt, Keitė ir mama nukentės. Žinau, kad Keitė su Džo taip pat planuoja stoti prieš tėvą. Negalėsiu jai padėti, jei įstrigsiu čia. Kadangi Niko nepasakojau apie savo kelionę, jo pagalbos nesulauksiu taipat.
Už kelių metrų pastebiu ventiliacijos anga. Jei pavyktu atsukti ją, galėčiau atrakinti antrankius panaudodama varžta. Turiu pabandyti.
Siekiu ventiliacijos angos, vilkdama sunkią kėdę už savęs. Kėdės kojos besivelkant per grindis sukelia siaubingą garsą, dėl kurio kraujas venose sustingsta.
Dieve. Kas, jei tėvas išgirs ir sugrįš?
Dar kelis colius pasistumiu. Kėdės kojos sukelia dar vieną siaubingą klyksmą. Ant laiptų išgirstu sunkius žingsnius. Širdis sudreba. Turiu dešimt sekundžių, kol žingsniai pasieks duris. Giliai įkvėpdama sukaupiu drąsą. Pasistumiu paskutinius kelis centimetrus pasiekdama ventiliacijos angą. Įtempiu pirštus surasdama varžta, pritvirtintą prie ventiliacijos angos apačios.
Žingsniams artėjant sukioju bandydama atsukt jį. Kodėl šiandien ta diena, kai mano pirštai nusprendžia būti slidūs?
Sukandu dantis dirbdama pirštais, susiraukdama nuo nedidelio skausmo. Po poros sekundžių priverstinio sukinėjimo, varžtas pagaliau pasiduoda. Žingsniai sustoja ties durimis. Pasinaudodama varžtu, greitai atrakinu antrankius, kabineto durys atsidaro. Tai Revas. Jo stambus kūnas užpildo duris. Pereina kambarį grėsmingai atsistodamas virš manęs.
- Ką po velnių čia darai? - paklausia.
- Prisimeni surakinai mane? Tai nieko nedarau. - atšaunu.
- Tą protinga burną viena diena pražudys tave.
Gūžteliu pečiais.
- Juk vis dar esu čia, ar ne?
- Prisiekiu, tikrai turėčiau pastatyti tave į vietą.
Kilsteliu antakį.
- Kodėl? Esu tik bejėgė, maža mafijos princesė, kuri niekam nekelia jokio pavojaus.
Revas piktai suurzgia, vyzdžiai išsiplečia iš pykčio.
- Negaliu sulaukti, kol pamatysiu, kaip tavo tėvas tave sunaikins. Iškart po to, kai sužlugdys tavo niekšą vyrą. - priduria.
- Neturi jokių šansų prieš mano vyrą.
- Norėčiau pamatyti, kaip jis bando stot prieš mane. - išsišiepia Revas.
- Tuomet paskambink jam.
Revas spjauna man prie kojų.
- Tai viskas ką gali? - paklausiu.
- Jei man dabar nereikėtų išvažiuoti, pribaigčiau tave.
- Tikrai turi daug pasiteisinimų, Revai. Loji kaip šuo, bet nekandi.
Revas suirzęs puola, bet jo nelaimei mano riešai nebesurakinti. Greitai atsitraukiu trenkdama jam tiesiai į žandikaulį. Jis susvyrduliuoja. Pašokus nuo kėdės dar kartą stipriai trenkiu į smakrą.
- Tu kale! - suurzgia Revas susvyruodamas atgal.
Susiimdamas už veido atsitraukia vėl bandydamas pulti. Šį kartą trenkiu jam tiesiai tarp akių. Jis krenta atbulas, jo ginklas nuskrieja per grindis. Kol Revas nepastebi šoku prie ginklo pagriebdama jį.
- Lik vietoj nes nušausiu. - nusitaikau ginklu į jį.
Revas pažiūri piktu žvilgsniu, įsiutęs, jog turiu jo ginklą. Pasigirsta kitą porą žingsnių, po kurių seka aiktelėjimas. Mama su Keite atskuba į kabinetą su šoku veiduose. Iš Revo lūpų teka kraujas, aš su ginklu rankoje. Antrankiai mėtosi ant grindų.
- Mia! Dieve mano! Tau viskas gerai? - paklausia mama.
Ji ir Keitė atskuba prie manęs, baimė ir nerimas veiduose.
- Viskas gerai. Man viskas gerai. - nuraminu jas.
Šurmulyje pastebiu kaip Revas - nepaisydamas sužalojimų - iššlubuoja iš kabineto. Keitė ir Džina atsigręžia į už jų besiveriančių durų garsą.
- Nesijaudinkit dėl jo. Turiu jo ginklą. - nuraminu jas.
- Mia! - atsisuka mama.
- Whoa. - nustemba kartu ir Keitė.
Nusijuokiu iš labai skirtingų jų reakcijų.
- Viską paaiškinsiu vėliau. - priduriu.
- Žinoma paaiškinsi. - pritaria Keitė.
- Ko taip ilgai užtrukot? Gal amžinybe šaukiau. - paklausiu.
- Žinau, Mia, atleisk. Norėjau įsitikinti, kad viršuje esantys apsauginiai mums nesukels rūpesčių. Pagaminau jiems lėkštę maisto ir pridėjau migdomųjų. Teko laukti, kol jie suveiks.- paaiškina mama.
- Kaip protingai sugalvojai! - pagiriu mama.
Ji droviai nusišypso.
- Tai niekis. Keitė atėjo pas mane ir viską papasakojo. Man labai gaila, Mia. Žinojau, kad tavo tėvas kažką planuoja, bet jei būčiau žinojus, kad šiandien atvažiuosi, būčiau įspėjus.
Džina žiūri į su atsiprašymu akyse. Širdis plyšta iš kaltės.
- Mama. Neatsiprašinėk.
Ji papurto galvą, veide liūdesys.
- Jau sakiau, kad suprasiu, jei negalėsi man atleisti. Davei man atsakymą. Bet jei viskas pavyks, manai, galėsime pradėti iš naujo?
Mama žiūri su maldaujančia išraiška. Už jos stovinti Keitė linkteli man.
Pradėti iš naujo? Be tėčio ir jo apsauginių, jo mušimo, grasinimų ir patyčių?
Stipriai apkabinu mamą. Ji atsako stipriai apkabindama atgal. Akyse dėkingumo ašaros.
- Esi drąsiausia mano pažįstama moteris, mama. - sušnabždu.
Atsitraukiu vis dar jausdama gumulą gerklėje. Mama nusišluosto skruostą.
- Atsiprašau, kad niekada to nesupratau. - priduriu.
- Ak, mieloji.
Mama suema delnais mano veidą pabučiuodama kaktą.
- Nėra už ką atsiprašinėti. Džiaugiuosi, jog esame gyvos ir turime galimybę atsigriebti už visus tuos metus.
- Galimybė pradėti viską iš naujo. - linkteliu.
- Taip, Mia. Tavo dėka. Tavo drąsos, tavo jėgos ir širdies.
Išgirdus žodį „širdis“, krūtine suspaudžia nuo minties apie Niko.
- Jei norime pradėti viską iš naujo, pirmiausia turime sutvarkyti šią netvarką. Žinau būtent tą žmogų, kuriam reikia paskambinti.
Tučtuojau paskambinu Niko. Jis atsako po pirmo kvietimo.
- Girdėjau, nuvažiavai į savo šeimos namus. Nesupykau, jog man nepasakei. Tik noriu žinoti, ar esi saugi. - ištaria jis nespėjus ištarti žodžio.
- Man viskas gerai, bet dabar ne dėl to nerimauju. Manau, kad mano tėvas atvažiuoja pas tave. - atsakau.
- Žinau.
- Kur tu dabar?
- Nesaugu kalbėti telefonu, gražuole. Jie  gali mane susekti. Bet pirmiausia, ar tu saugi?
- Turiu Revo ginklą. Nežinau, kur jis, bet aš su mama ir Keite.
- Gerai, pasisaugokit. Pasislėpkit. Surasiu būdą, kaip pas tave atvažiuoti.
- Gerai. Bet Niko..
- Taip?
- Pasisaugok.
- Būtinai. Pažadu.
Padėjus ragelį surenku Vito, Niko kazino vadybininko numerį. Nors Niko nepasakys, kur jis, beveik esu įsitikinus, kad jis kazino.. Noriu įsilaužti į kameras, kad galėčiau stebėti, kas vyksta.
- Sveikas Vito. Tai Mia. Man reikia įsilaužti į kazino kameras. - ištariu Vito atsiliepus.
- Žinoma.
Šiek tiek sutrinku, kad jis neužduoda daugiau klausimų, bet kol kas nesuku dėl to galvos.
- Palauk. Pridėsiu į pokalbį savo drauge Džiule.
Paskambinu Džiulei. Ji iškart atsiliepia.
- Man reikia tavęs. Laušimės į Niko kazino kameras. Prieš tau paklausiant kodėl, nėra laiko. Paaiškinsiu viską vėliau. Padaryk tai dėl manęs, prašau? - ištariu.
- Žinoma. - skubiai atsako Džiule.
Prijungiu Džiule ir Vito, jog jie galėtų aptarti dėl kamerų. Nuskubu prie tėvo darbo stalo prisijungdama prie jo kompiuterio. Be vargu įsilaužiu į jo banko sąskaitas.
- Mia? - Keitė nustebus pažiūri į mane. - O Dieve. Įsilaužei į Papa sąskaitas? Pasiimsi jo pinigus? - priduria.
- Turiu tai padaryt.
- Sutinku. Padaryk tai. Jis to nusipelnė.
Prikandu lūpą prisimindama visą tą laiką, kai jis skriaudė mane, mama ir Keite. Pažiūriu į mama. Ji linkteli, žvilgsnis tvirtas.
- Sutinku su tavo seserimi. Padaryk tai.  Įsitikink, kad jis daugiau niekada mūsų nenuskriaus. Priversk tą kalės sūnų sumokėti. - ištaria ji.
Pažiūriu į savo telefoną, pirštai dreba virš mygtuko. Vienu paspaudimu lengvai pasiekiu visas tėvo paskyras. Per kelias sekundes persivedu krūvą pinigų į savo sąskaitą. Yra ir kitų būdų atkeršyti. Laimei, mano tėvas per kvailas, kad tai suprastų.
Kai visi pinigai mano saskaitoje, parodau nykščius Keitei ir mamai.
Niekada nemaniau, kad tai bus visų tų pamokų, kurias vedu slaptai, rezultatas. Bet jei tai reiškia finansiškai sužlugdyti tėvą ir atiduoti šiuos pinigus kam nors, kam jų reikia?
- Tai daugiau nei verta. Mano lūžusi ranka irgi buvo to verta. - ištariu.
Mama nepritariamai papurto galvą  prisiminus tą dieną, Keitė apsidžiaugia.
- Ką darysi su pinigais? - paklausia ji.
- Nusivešiu tave į Disneilendą. 
Keitės žandikaulis atvimpa iš nuostabos.
- Tikrai?
Linkteliu, šypsodamasi iš savo mažosios sesers laimingos išraiškos.
- Visa kita paaukosiu labdarai. Žinoma, po to, kai išleisiu tave į koledžą ir užtikrinsiu apsauga mums visoms. - priduriu.
Dar kartą apkabinu Keite ir mamą - kūną užlieja palengvėjimas. Po sekundės gaunu skambutį iš Džiulės. Nieko nelaukdama atsiliepiu.
- Labas, mieloji. Turiu prieiga prie kamerų, matau juos. - ištaria Džiule.
- Gerai, važiuoju ten.
- Ką?
Giliai įkvepiu.
- Važiuoju. Privalau.
Pasakau tai daugiau Keitei ir mamai nei Džulei.
- Bet man reikia tavęs, Džiule. Esi mano akys viduje. Ar turi prieigą prie visų kamerų? - paklausiu.
- Taip.
- Gerai. Kas viduje?
- Tikrai matau Niko. Dar yra liesas vaikinas, kuris atrodo kaip Dantė, bet nesu tikra.
Niūriai nusišypsodama linkteliu.
- Supratau.
Padedu ragelį. Keitė tuoj pat sugriebia už rankos.
- Važiuoju su tavim. - pareiškia.
- Jokių būdu. Atleisk, sesut, myliu tave, bet to nebus.
- Galiu padėti! Neturėtum to daryti viena.
Sunkiai atsidūstu pažiūrėdama į mamą.
- Mergina nori važiuot. Sakau, leisk jai. - ištaria ji.
- Rimtai? Pritari?
- Ką galiu pasakyti? Ji įkvėpta tavo drąsos. Mes visi įkvėpti, Mia.
Gerklėje įstringa gumulas.
- Gerai. Puiku. Bet darysi viską, ką pasakysiu. Supratai? - pažiūriu į Keite.
Ji skubiai linkteli.
- Supratau.
Paduodu jai Revo ginklą. Automobilyje turiu savo. Mano nuostabai, Keitė profesionaliai atlenkia saugiklį. Kilsteliu antakį.
- Ką? - ji nekaltai sumirksėdama gūžteli pečiais. - Praktikavausi. Džo mokė mane. - priduria.
Nusišypsodama papurtau galvą.
- Esi kupina netikėtumų, ar ne? - paklausiu.
Keitė droviai gūžteli pečiais.
- Eime. - priduriu.
Prieš išeidama, susirūpinus pažiūriu į mamą.
- Pasisaugok iki kol grįšime. - ištariu.
- Nesijaudink dėl manęs, Mia. Galiu susitvarkyti su Revu ar kitais, jei jie grįš. Dabar važiuokit. - nuramina ji.

Po valandos su Keite nepastebimai atvažiuojam į kazino. Ausinėje kalbu su Džiule.
- Vis dar manau, jog turėtume susigalvoti slapyvardžius. - ištaria ji.
- Aš taip nemanau.
Keite sukikena.
- Bent jau "gražutė“ vertina mano pokštus.
- Ką?
- Akivaizdu, jog „gražutė“ yra Keitė. - paaiškina Džiule.
- Kas tuomet aš?
- Nenori žinot. - sukikena ji ausinyje.
Prieš atsakant koridoriuje susiduriam su Maikiu, Niko apsauginiu.
- Na, na, na, ar tai ne Mia Kordano. - ištaria jis.
- Iš tikrųjų tai ponia Toskano.
- Tiesa. Žinoma. O kas ji? - mosteli smakru į Keite.
Man nepatinka švelnus žvilgsnis Maikio akyse.
- Mano sesuo - Niko svainė.
Jo akys iš karto išsiplečia. Žino taisykles. Svainės neliečiamos.
- Kur Niko? - paklausiu.
- Atleiskit, ponia Toskano, bet man griežtai nurodyta nieko neįleisti.
- Persvarstyk tai dėl Niko žmonos.
- Net žmonos. Atleiskit.
Primerkiu akis. Reikia kito plano. Ausinėje pasigirsta Džiulės balsas.
- Mia. Jie visi tame žaidimų komplekse. Turi rasti būdą ten patekti. - ištaria ji.
Apsikeičiu žvilgsniais su Keite. Ji nepastebimai, padrąsinančiai linkteli.  Atsigręžiu į Maikį, primerkiu akis.
- Ak vyruti. Tikrai tikėjausi, kad nereikės to daryti. - sumurmu.
- Daryti ką? - susiraukia jis.
Išsitraukiu peilį nuo šlaunies ir greitu judesiu duriu jam prie kirkšnių. Maikis surėkdamas iš skausmo susvyruoja atgal.
- Rimtai? Vėl? - suurzgia susiimdamas už kraujuojančios žaizdos.
Gailėdamasi papurtau galvą.
- Tai tavo bėda, jog nenumatei, kad tai artėja, turint omenyje, kad anksčiau naudojau tą patį metodą.
Maikis atsakydamas suurzgia. Griebiu už rankos Keite.
- Atleisk! Tikiuosi, tai tik lengva žaizda! - ištariu nuskubėdama pro jį.
- "Tikiesi?" - dar spėju išgirst Maikio atsakymą.
Su Keite įeinam į kambarį.

Vos įėjus suprantu.. jog patalpa visiškai tuščia.
- Kas per velnias? - apsidairau.
- Mia, tai spąstai. - skubiai ištaria Džiule ausinyje.
- Ką turi omenį? - susiraukiu.
- Manau, apsaugos kameros buvo įjungtos tyčia. Jie kitame kambaryje.
- Palauk.. vadinasi, kažkas mus išdavė. Bet kas?
Prieš tai išsiaiškinant, atsiveria durys. Įeina Tonis.
- Na, na, na. Ar tai tik ne Tonis Krakeris. - ištariu tvirtai pasitikdama jį.
Jis atsakydamas šypteli, nespėjus sureaguot pagriebia Keite nusitaikydams ginklu jai į smilkinį. 
- Na, na, na. Ar tai tik ne Kordanų kekšės.
- Paleisk ją.
- Gražus bandymas.
Pažiūriu į Keite, kaltė sugniaužia krūtinę. Atrodo ji tuoj apsiverks. Nužiūriu Tonį, ar nėra pažeidžiamų vietų, kurios galėtų padėti. Žvilgsnis užkliūna už jo ginklo. Susiemu ir taikliu smūgiu išmušu ginklą tiesiai iš Tonio rankų. Ginklas nuskrieja ant žemės. Tonis nieko nelaukdamas puola prie jo bet Keitei pavyksta jį aplenkti, ji atsistoja ant kojų su ginklu rankose, meta jį man, sugaunu. Prieš Toniui pajudant, nusitaikau juo jam į širdį.
- Duok vieną priežastį, kodėl neturėčiau. - ištariu.
Tonis atsitraukia, pasidavęs pakelia rankas.
- Pajudėk vėl ir tai man duos dvi priežastis. - priduriu.
Žengiu grėsmingą žingsnį į priekį. Viduje širdis daužosi iš pasididžiavimo dėl Keitės. Pro duris, su ginklu rankose išsiveržia Džo. Bet ne tai labiausiai nustebina. 
Ženklelis?! Džo faras!
Džo ore laiko ir ginklą ir ženklelį. Ginklas nutaikytas į Tonį.
- Pakelk rankas ten, kur jas matyčiau. - ištaria jis Toniui.
Iš nuostabos papurtau galvą. Pažiūriu į Keite, bet ji neatrodo nustebusi.
- Džo, visą šį laiką buvai faras? - nustebus paklausiu.
- Taip.
Jis atsigręžia į suakmenėjusi Tonį.
- O šis yra nusikaltėlis. - priduria.
Kol šokas dar visiškai neapėmė, vėl išgirstu Džiule ausinyje.
- Mia? Jie kitame kambaryje. Tau reikia judėt. - ištaria ji.
Sukandu žandikaulį. Džo užsiėmęs dedant Toniui antrankius. Pažiūriu į Keite. Ji tvirtai sutinka mano žvilgsnį ir tik linkteli.
Dabar arba niekada.
Greitai apsisuku pastumdama duris į kitą kambarį, pasislėpdama šešėliuose.
O Dieve.
Niko kambario centre. Ant kelių, pakeltomis rankomis. Dantė nukreipęs ginklą tiesiai į jį.