1

1.6K 44 1
                                    

Turiu ištrūkti iš čia!
Lekiu garsaus kazino „Casino Italia" koridoriumi, bandydama pabėgti nuo labai pikto apsauginio.
- Ei, tu! Grįžk čia! - suriaumoja šis.
Pasiekdama prieškambario galą pasuku į dešinę. Koridoriui atsiveriant į sausakimšą kazino erdvę ausis pasitinka lošimo automatų garsai. Taip! Čia turėčiau lengvai pasislėpti. Ačiū sau, kad esu apsirengus kaip viena iš kazino padavėjų - nuo stalo pagriebiu tuščią gėrimų padėklą ir ramiu veidu, žvaliai nueinu link salės galo. Tai turėjo būti paprastas darbas. Įsilaužti į valdymo kambarį, įdėti USB, grįžti į biurą ir įsilaužti sistemą. Paprasta.
Esu hakerė ir mano darbas padėti įmonėms apsaugoti jų kompiuterių sistemas. Tačiau norint turėti stambius klientus, pirmiausia turiu įrodyti, kad jų sistemos silpnos. Tai reiškia, turiu įsilaužti į jas. Jau būčiau senai dingus iš čia jei ne iš niekur pasirodęs apsauginis nusprendęs žnybtelėti man į užpakalį.
Žvalgausi išėjimo link, kai tvanki ranka sugriebia petį.
- Sugavau. - pasigirsta apsauginio balsas už nugaros.
- Tik ieškojau tualeto.. galbūt žinote kur jis?
Apsauginis paprasčiausiai kilsteli antakį.
- Tikrai? Tualeto? Vedu tave pas bosą. Jis netoleruoja vagių.
- Nieko nevogiau! Pats žnybtelėjai man į užpakalį!
- Tau tai nesibaigs geruoju. Eime.
Apsauginis suima už alkūnės nusitempdamas per kolidoriu į privatu kazino liuksa.

Vyrai su smokingais, moterys su vakarinėmis suknelėmis geria, ilsisi ir žaidžia aukštų statymų pokerį odiniais baldais apstatytame kambaryje. Stebiu, kaip vyras ant stalo išmeta 10 000 dolerių vertės žetoną. Norėčiau turėti tiek pinigų. Su tokiais pinigais savo mafijos princesės gyvenimą iškeisčiau į nepriklausomybę. Mintys nutrūksta, kai apsauginis pastumia mane tiesiai.. už vyro sėdinčio prie pokerio stalo.
- Bose, pagavau šią valdymo kambaryje.
„Bosas" nutildo apsauginį menkiausiu piršto pakėlimu. Nuryju gumulą gerklėje.
Užaugau šalia galingų vyrų. Tačiau tai? Tai kažkas kita. Vaikinas pažvelgia į mane. Nuo jo sklinda nuožmi ir nepalenkiama jėga. Kažkas tamsaus ir pavojingo, laukinio ir negailestingo.
- Paleisk ją.
Balsas gilus, viskio skaidrumo. Žvilgsnis manimi juda lėtai. Ledinio mėlynumo akys sustoja ties mano krūtine.
- Mano akis čia. - tai pastebėjus pareiškiu.
- Tikrai. - šypteli pažvelgdamas man į akis. - palik ją man, Maiki. - priduria apsauginiui.
Nedvejodamas Maikis paklūsta nedelsiant mane paleisdamas ir pasišalindamas iš kambario.
- Iš kur žinai, kad nepabėgsiu? - kilsteliu antakį.
Vaikinas tyliai nusijuokia. Tai žemas, pavojingas garsas sukeliantis kūnu šiurpuliukus.
- Neleisiu tau.
Po jo žodžių mintyse kažkas sukirba.
Esu girdėjus šiuos žodžius, pasakytus ta pačia intonacija, tuo pačiu akcentu. Žengiu žingsnį artyn norėdama pažvelgti į vaikiną iš arčiau. Jis gurkšteli viskio, rijant Adomo obuolys sujuda. Galvok, Mia, galvok! Jei iš tikrųjų pažįstu šį vaikiną, galbūt vis dar turiu proga pasprukti. Esu pakankamai arti, kad galėčiau pažvelgti į kortas vaikino rankose. Mintyse greitai apskaičiuoju šansus, suvokdama, kad rankose jis laiko krūvą pinigų. Jei šie pinigai būtų mano, galėčiau išsimokėti viską ir pabėgti. Ypač turint 200 000 dolerių. Vietoj to, vaikinas ant stalo išmeta tris kortas. Įkvėpiu sušnabždėdama sau po nosimi, girdint tik jo ausims.
- Mėgsti rizika?
- Tu ne?
Vaikinas ištraukia dar tris naujas kortas. Pastebiu, kad tai du tūzai ir 10. Pilnas ėjimas.
- Pirmyn, statyk. - ištaria, pastebėjęs kad stebiu.
- Nori, kad statyčiau? Su tokiais pinigais?
- Niekada nežaidei pokerio?
- Užaugau Vegase. Žinau kaip elgtis prie pokerio stalo.
- Tuomet ko lauki?
Įkvėpiu sutelkdama dėmesį į kortas.
Suskaičiuoju žetonų krūvą priešais jį, greitai atlikdama matematiką. Pasilenkiu į priekį pastumdama kelis žetonus ir ranką netyčia brūkšteliu vaikino petį, abu įsitempiam.
- 50 000 dolerių. - paskelbia kortų dalytojas.
Tai tik dalis sumos. Žaidimas tęsiasi. Likę žaidėjai didina statymus, kol galiausiai bosas stato viską ir laimi. Jis susirenka žetonus pažvelgdamas į mane vertinančiu žvilgsniu.
- Ne lošėja, a? - kilsteli antakį.
- Galbūt nesu tokia sėkminga, kaip tu.
- Teisingai. Sėkmingi žmonės nepagaunami bandantys įsilaužti į mano kompiuterius.
Vyras, sėdintis priešais bosą, atsilošia kėdėje.
- Puiki ranka, dički. Nenorėtum pasidalinti savo panele-sėkme su mumis visais? - paklausia nukreipdamas žvilgsnį į mane. - Nagi, mieloji. Galiu tau sumokėti dvigubai daugiau nei jis..
Staiga vaikinas atsistoja. Vienu greitu judesiu sugriebia vyrą trenkdamas jo veidą į stalą.
- Savo kazino netoleruoju iškrypėlių. - suurzgia jam prie ausies.
Atsitiesdamas pasitaiso rankogalius ir vėl pažvelgia į mane. Net nesuprakaitavo.
- Eime. - ištaria.

Sukrėsta nuseku paskui jį iš kambario, žvilgteliu atgal pastebėdama kaip kruviną vyrą išveda iš kambario. Atrodo jam lūžo nosis.
- Kur einame? - paklausiu.
- Greitai sužinosi.
Sugniaužiu kumščius, viduje kylant nerimui. Atrodo, jis tai pastebi, vaikino lūpos sujuda.
- Einame į mano kabinetą.
Apčiuopiu peilį, kurį visada nešiojuosi pririštą prie šlaunies. Bent jau galėsiu apsiginti jei jis bandys kažką daryti. Turiu už tai dėkoti tėvui. Savigyna merginai, augančiai mafijoje, labai svarbi.

Vaikinas pasuka už kampo atverdamas kabineto duris. Praeinu pro jį į griežto interjero kabinetą. Jis įeina paskui įsitaisydamas didelėje, odinėje kėdėje už stalo.
- Sėskis. - liepia.
- Nustok man nurodinėti. Nesu tavo darbuotoja. - atkertu.
- Sėskis arba priversiu.
- Kaip? Sulaužydamas nosį?
Vaikino lūpos šypteli.
- Būtų gaila sulaužyti tokią nosį.
- Tai komplimentas?
- Nori komplimentų?
- Noriu tau atiduoti tai ir dingti iš čia. - ištiesiu voką.
Vaikinas iš jo išima popieriaus lapą garsiai jį perskaitydamas:
- "Mia Kordano, HGH įmonės savininkė. Atvyko kazino vadybininko Vito Botaro prašymu atlikti iš anksto parengtą kibernetinio saugumo testą."
Vaikino žvilgsnis grįžta prie manęs, jame kažkas žibteli.
- Kordano..
- Taip. Mes pažįstami? Atrodai matytas.
- Kas tavo tėvas?
Vaikino klausimas per kūną pasiunčia šiurpuliukus. Mano tėvas vienas iš labiausiai bijomų mafijos galvų Las Vegase bei turi daug priešų. Šis vaikinas atrodo kaip mafijos princas. Jei toks yra, tai tikrai būtų susidūręs su mano tėvu.
- Aišku, žinai mano tėvą, Batista Kordano. Nedirbu savo tėvui, dirbu teisėtai.
Jei ne mano jaunesnioji sesuo, net nesikalbėčiau su juo. Vaikinas suglamžo laišką numesdamas jį ant stalo.
- Buvai "Luigi" restorane tą vakarą prieš 10 metų.
"Luigi." Šis pavadinimas sukelia prisiminimus, kuriuos buvau palaidojus giliai savyje.
- Tu.. o Dieve. Esi Niko Toskano. Senojo Dono Toskano sūnus. - tyliai ištariu.
Toskanų Mafija, didžiausi mano šeimos priešai Vegase.
- Esi mergina pradėjusi karą.
- Buvau tik paauglė. Viskas, ko norėjau, tai išgelbėti savo vaikino gyvybę.
Mano buvęs vaikinas Danas, buvo Niko tėvo gaujos narys. Bet taip pat vogdavo iš jo pinigus. Mano tėvas ir Niko tėvas tą vakarą susitiko pas "Luigi" aptarti Dano bausmę. Sužinojus bandžiau juos sustabdyti.
- Tą vakarą turėjai nesikišti.
- Negalėjau leisti tėvui nužudyti Daną.
- Jis vis tiek jį nužudė. Bet prieš tai primušė tave.
Prisiminimas, kaip tėvas talžė ant restorano grindų kaip niekad šviežias.
- Būtų nužudęs ir mane, jei ne tu.. tu apgynei mane.
Prisimenu šiltas Niko rankas, laikančias prispaudus prie krūtinės.. su siaubu stebint, kaip nužudomas mano vaikinas.
- Kokia kaina?
Niko manęs apsaugojimas taip supykdė tėvą, kad tai sukėlė susišaudymą. Susišaudymą, per kurį žuvo Niko tėvas bei prasidėjo kraujo nesantaika tarp Toskanų ir Kordanų šeimų.
- Neturėjau tavęs liesti tą vakarą. Bandymas tave apsaugoti.. buvo priežastis, dėl kurios žuvo mano tėvas.
- Norėčiau, kad tą vakarą nebūtum praradęs tėvo. - sušnabždu.
- Jis mane išmokė visko, ką žinau. Davė viską, ko man kada nors reikėjo. Cristo Santo! (Dieve mano!)
Niko trenkia kumščiu į stalą.
- Liepiau Vito nusamdyti geriausią hakerį Vegase, o nusamdo tave?
Pašiurpstu nuo Niko tono.
- Ką tuo nori pasakyti? Kodėl jis negali nusamdyti manęs?
- Visų pirma, esi Kordano. Antra, esi moteris.
- Tai? Moterys taipat gali būt hakerės.
- Bet tai - ši apsauga skirta vyrams. Tai pavojingas verslas.
Suprunkščiu.
- Dalyvavau „DefCon", viename iš prestižiškiausių hakerių susibūrimų. Ir tavo vadybininkas Vito tai žino. Štai kodėl pasamdė mane, kad apsaugočiau jus nuo kibernetinių atakų.
Pajaučiu malonų dilgčiojimą, kai Niko aiškiai sužavėtas kilsteli antakius.
- Jei man nebūtų sutrugdęs tavo apsauginis, jau senai būčiau įsilaužus į jūsų sistemą. Mano darbas čia baigtas. Sudie, Nikai Toskano. Atsiųsiu sąskaitą. - mirkteliu Niko ir išskubu iš kabineto.

Kitą dieną važiuodama į vakarienę su tėvais bandau iš minčių išstumti susitikimą su Niko. Nenoriu važiuoti. Bet privalau, iki kol išgelbėsiu savo seserį nuo tėvo. Prie lauko durų delnais pasiliginu suknelės šonus. Paskambinu į ant durų esantį skambutį ir netrukus esu įleidžiama apsauginio, kuris uždaro masyvias duris. Duru trinktelėjimas nuskamba kaip mirties nuosprendis.
Įėjus į vidu mama pasitinka bučiniu į skruostą ir grimasa dėl mano aprangos.
- Mieloji. Praėjo daug laiko.
- Kodėl man paskambinai?
Ji atsidūsta.
- Net nepaklausi "kaip sekasi?"
Nieko neatsakau. Mama paima mano ranką.
- Greitai sužinosi, bet pirmiausia turiu kai ką su tavimi aptarti.
Ji atrodo nervinga, nežiūri man į akis. Kalbant balsas šiek tiek dreba.
- Kiekvienos mafijos moters gyvenime ateina laikas, kai reikia atlikti savo pareigą šeimai.
- Pareiga?
- Taip. Tavo tėvas apie tai papasakos daugiau. Bet dabar kai kas paaiškėjo ir.. ir mes..
Mama giliai įkvepia, žodžiai išsiveržia iš lūpų.
- Mums reikia, kad tekėtum už Toskanų šeimos įpėdinio.
Šokas nukrečia vidu lyg elektra, susvirduliuoju išsivaduodama iš mamos gniaužtų.
- Jūs.. norit, kad tekėčiau už Niko?!

Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA) Where stories live. Discover now