Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

18 (FINAL)

Dante nukreipęs ginklą tiesiai į Niko. Niko ant kelių, rankos pakeltos. Vis dar esu pasislėpus šešėliuose, šnabždu situaciją per ausine Džiulei.
- Ką, po velnių man daryti? - paklausiu.
- Nedrįsk mesti man visos tos Romeo ir Džiuljetos situacijos.
Žinau, kad vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, slėptis. Jei prireiktų, vis dar turiu Revo ginklą. Žiūriu į Niko ir Dante, širdis daužosi taip garsiai, jog stebiuosi, kaip jie jos negirdi.
- Girdėjau ieškojai manęs. Na štai ir aš. - ištaria Dante.
Niko ramus. Akys tamsios, tačiau akivaizdžiai tvardosi.
Prašau, Niko. Nedaryk nieko kvailo.
- Ilgai galvojau apie šią akimirką. Žinojau, kad pagaliau ši diena ateis. Bailiai visada gauna tai, ko nusipelnę.- tęsia Dante.
- Pripažįsti, kad esi bailys? - atšauna Niko.
Dantė gūžteli pečiais. Akys bejausmės.
- Bailys, ištižėlis, susimovęs, kam tai rūpi? Vis tiek viskas baigta.
Dante nekovoja. Atrodo, ragina Niko. Niko galbūt tas, į kurį nukreiptas ginklas, bet Dantė aiškiai nori mirti.
- Kas, tavo manymu, išdavė? Gal vienas iš Niko vyrukų? - paklausia Džiule.
Prieš atsakydama ilgai pagalvoju.
- Nežinau. Džo faras.
- Ką?
- Paaiškinsiu vėliau.
Tą akimirką į kambarį įsiveržia Vito. Ginklu nusitaiko į Niko. Žandikaulis atvimpa.
- Velnias, tai buvo Vito! Jis perjungė kameras! Štai kodėl nukreipiau tave ne į tą kambarį! - ištaria Džiule.
Prieš gaunant galimybę veikti iš paskos Vito kambarį įskuba Lukas paguldydamas Vito ant žemės. Pasigirsta šūvis, užsidengiu rankomis ausis. Kai šurmulys nutyla, pakeliu galvą. Vito susigūžęs kampe, Lukas nejuda. Niko suklumpa ant kelių šalia Luko kūno, rankos kruvinos.
O ne. Lukas.. ne, ne, ne.
Dantė sukasi aplink juos kaip grifas, ginklas vis dar nukreiptas į Niko.
- Teisingai. Vito buvo su manimi. Ne kartą pergudravau tave, Niko Toskano. - ištaria.
- Eik velniop. - suurzgia Niko.
Jo sielvartas ir pyktis dėl Luko mirties aiškiai apčiuopiamas. Dantė sunkiai atsidūsta.
- Tai buvai tu, ar ne? Susišaudymas restorane taipat tavo darbas. Tą vakarą, kai Tonis norėjo vesti Miją. Viskam vadovavai. - priduria.
- Jis sako tiesą? Ar tikrai tai buvo Dantė? - paklausia Džiule.
- Nenoriu tuo patikėt. Nenoriu tikėti, kad mano brolis sugebėtų padaryt kažką panašaus. - sušnabždu.
- Kodėl? Kodėl tai padarei? - priduria Niko.
- Norėjau išgelbėti savo seserį. Negalėjau leisti jai ištekėti už Tonio.
Ką? Dante tai padarė dėl manęs?
Niko pažvelgia į jį. Akyse jokio maldavimo. Tik ryžtas.
- Tuomet padaryk tai. Jei tai tavo būdas apsaugoti savo seserį, tiesiog nužudyk mane ir baik viską. - ištaria.
Dante nuspaudžia ginklo saugiklį, nusitaikydamas į Niko. Išlendu iš šešėlių. Dantė ir Niko pasuka galvas.
- Mia? Ką čia darai? Išeik. Tai ne tavo rūpestis. - ištaria Dante.
- Tikrai mano. Tai mano vyras, kurį ketini nušauti. Esi mano brolis. Dante, neprivalai to daryti. Tai ne tu. Tu ne tėtis.
- Tu to nežinai.
- Žinau geriau nei bet kas kitas. Žinau, kokia didelė tavo širdis. Esi daugiau nei tai.
- Ne. Čia ir klysti. Tai viskas, kas esu.
Nepaisant Dantės žodžių, išraiškoje pastebiu abejone. Patraukdamas ginklą jis sudvejoja. Tą akimirką į kambarį įsiveržia Keitė. Ji pažiūri į Dantę.
- Dante! Ką tu darai? - ištaria ji.
- Keite..
- Kaip galėjai..?
Dantės rankose ginklas svyruoja. Atrodo, negali nuspausti gaiduko, tik ne kai Keitė kambaryje.
- Tik norėjau, kad tėtis manimi didžiuotųsi.. - ištaria jis, balsas pilnas savigraužos. - niekada nemaniau, kad tai kainuos man siela. Turėjau žinoti.. turėjau žinoti, kad kai peržengi ribą, nebėra kelio atgal. - priduria.
Žengiu žingsnį į priekį. Dantė pasuka ginklą į mane. Krūpteliu sustodama.
- Mia, turėtum žinoti. Niko nebuvo vienintelė problema, kurią tėtis šį vakarą norėjo, kad mes pasirūpintume.
- Kas "mes"?
- Vito, Revas ir aš.
Tai tiesa. Vito išdavė Niko.
- Tėtis sakė nepasitikintis manimi, kad negaliu to padaryti.
Dantė atrodo įsiutęs.
- Netgi sakė būtų norėjęs, jog tu būtum gimus sūnumi. Bet turėjo taikstytis su manimi. - priduria.
Apstulbus sumirksiu. Tėvas niekada man nieko panašaus nesakė.
- Jis klysta. Esi žymiai geresnis sūnus, kokiu kada nors galėčiau būti.
Ašara nurieda Dantės skruostu. Nepaisant jaučiamo įniršio, širdis plyšta dėl jo.
- Jis norėjo, kad Keitė ištekėtų už Tonio. Ji visada daro tai, kas jai liepiama. Negalėjau leisti tam įvykti.
- Būčiau pabėgus, Dante! Būčiau radus išeitį.. - ištaria Keitė.
- Niekada nebūčiau leidus tam įvykti. Žinai tai, Dante. - priduriu.
- Matai, Mia? Problema ta, jog kėlei per daug problemų. Niekada negalėjai paklusti. Visada kovojai.
- Neatsiprašinėsiu dėl to, jog kovojau.
Dante uždeda pirštą ant gaiduko.
- Būtent todėl ir turiu tai padaryti.
Dante ima spausti gaiduką. Užsimerkiu laukdama šūvio. Bet jis nepasigirsta.
Ką?
Atmerkiu akis, Niko stovi ant kojų, Dantė paguldytas ant grindų. Abu vienu metu grumdamiesi puola prie Dantės ginklo.
- Mia! Atsargiai! - išgirstu šaukiant Keite.
Prieš pilnai suvokiant kas vyksta, Vito perbėga kambarį, pirmas sugriebdamas Dantės ginklą ir nukreipdamas jį į Niko. Visi sustingsta. Vito nusišypso.
- Dabar mano eilė. - ištaria.
Ne. Tai tęsėsi per ilgai. Užbaigsiu viską. Dabar. Vienaip ar kitaip.
Nieko nelaukdama išsitraukiu ginklą paleisdama švaru šūvį į Vito kelį. Vito griūna ant žemės. Niko apstulbęs pažiūri į mane.
- Gražuole. Ką tik išgelbėjai man gyvybę. - ištaria.
- Būtum padaręs tapatį dėl manęs.
Niko greitai pagriebia Vito ginklą ir nusitaiko į kitus. Keitė pribėga apkabindama mane.
- Taip išsigandau.. - ištaria ji.
- Ššš.. viskas gerai. - nuraminu ją.
Niko per Keitės galvą pažvelgia į mane. Linkteliu jam. Bet prieš kam nors įvykstant, į kambarį įsiveržia Džo ir greitai paleidžia šūvį.
- Mia? Kas po velnių vyksta? - paklausia Džiulė ausinyje.
Pažiūriu su šoku akyse. Asmuo, kurį Džo nušovė.. tai Dantė. Pašautas į krūtinę. Suklykdama griūniu ant kelių šalia jo bandydama sustabdyti kraujavimą. Bet iš to jokios naudos.
- Jis negyvas.. - sušnabždu.
Žiūriu į Dantės kūną, kraujo balą augančią aplink jį.
- Turbūt mirė iš karto. Aš negaliu.. aš ne.. - ašaros ima riedėt skruostais.
- Gražuole.. - prieina Niko.
Tarp visos beprotybės, beveik pamiršau, kad jis čia. Niko parklumpa ant kelių priešais.
- Gražuole, viskas gerai. Jei Džo nebūtų to padaręs, Dantė turbūt būtų pats nusišovęs. Jis to norėjo. - ramina Niko.
Su Keite leidžiamės atitraukiamos.
Niko atsuka mane veidu į save, susirūpinęs dėl mano reakcijos. Bet po sielvartu ir kaltė, jaučiu palengvėjimą. Palengvėjimą tam, jog pagaliau viskas baigėsi. Niko. Mano artimiausias žmogus. Mano vyras. Mano meilė. Niko rankomis suema veidą. Nykščiais perbėga skruostus. Veide šypsena. Jis gyvas. Aš taip pat.
- Niko. Esu tokia laiminga, jog esi gyvas. - ištariu.
Pirštais paglostau jo skruostą, tarsi vis dar negalėdama tuo patikėti.
- Daugiau niekada taip nedaryk. - priduriu.
Niko nusijuokia pirštais perbraukdamas plaukus, prisitraukia pabučiuodamas viršugalvį.
- Nedarysiu.
Kambaryje pasigirsta bruzdesys, Džo nuleidžia ginklą. Niko pažiūri į jį. Žinoma, buvo beveik pamiršęs, jog Džo faras.
- Tai tu faras? - paklausia Niko.
Stoja ilga tyla, abu žiūri vienas į kitą. Džo sutinka Niko žvilgsnį be baimės akyse.
- Taip, ir kątik pašalinau du vaikinus, kurie norėjo tave nužudyti.
Niko sugniaužia kumščius, atrodo lyg ruoštųsi jam trenkti.
- Niko.. leisk jam eiti. - sušnabždu.
Niko žandikaulio raumuo sutrūkčioja. Sulaikau kvėpavimą, tikėdamasi geriausio, bet pasiruošus kitam kraujo pliūpsniui.
- Eik. - galiausiai ištaria.
Džo išleidžia didelį atodūsį. Ištiesia į Niko ranką.
- Ačiū. Man buvo garbė.
Niko paspaudžia Džo ranką.
- Nepamiršiu to. - priduria Džo.
- Aš taip pat.
Prieš pat Džo išeinant Keitė sušunka.
- Palauk!
Mano nuostabai, ji pribėga prie Džo apsikabindama jo kaklą. Su Niko pažiūrim vienas į kitą.
- Um.. turi kuo pasidalinti su klase? - paklausiu sutrikus.
Keitė išrausdama atsitraukia.
- Tapome labai artimi, tai viskas.
Džo nusišypso Keitei, bet pažvelgęs į mane ir Niko tampa niūrus.
- Tikriausiai kurį laiką sulaikysiu farus. Bet jie ateis. Atvirai, didelė tikimybė, kad tai padarys ir tavo tėvas. Ypač kai išgirs apie Dantę. - ištaria Džo.
Nuryju gumulą, vėl užklumpa sielvarto kančia. Pažiūriu į Keite, tačiau ji nusiteikus ryžtingai.
- Važiuosiu su Džo. - ištaria ji.
Kilsteliu antakį.
- Tik būk atsargi.
- Būsiu. Pažadu.
Keitė įšeidinėja su Džo.
- Dar vienas dalykas. - ištariu juos sulaikydama.
Keitė atsisuka.
- Taip?
- Myliu tave.
Keitė nusišypso.
- Myliu tave taipat.
- Paskambink mamai, gerai? - ištariu.
- Paskambinsiu.
- Nesijaudink, Mia. Pasirūpinsiu, kad Džina Kordano būtų saugi nuo šiol iki jos gyvenimo pabaigos. Duodu žodį. - nuramina Džo.
Dėkingai linkteliu. Džo atsako linktelėjimu, prieš jiems išeinant Keitė paskutinį kartą verksmingai nusišypso. Jie palieka mus su Niko pilname kraujo kambaryje ir su brolio lavonu viduryje jo.
- Prakeikimas. Farai čia pasirodys bet kurią sekundę, turim paskubėti.
Nors Niko akivaizdžiai stengiasi išlikti ramus, galiu pasakyti, jog yra išsigandęs.
- Padėsiu tau. - greitai ištariu.
- Neprivalai.
- Noriu. Taipat esu to dalis kaip ir tu.
Niko pažvelgia su giliu dėkingumu. Nusišypsau. Po sekundės kimbam į darbą.
Niko atsiveda kelis savo apsauginius, jog padėtų išnešti kūną. Su balikliu išvalau kraują.
- Trumpam uždarysiu šią vietą. - grįžęs ištaria Niko.
Kūno nebėra, netvarkos taipat.
- Ne. Tai atrodys tik įtartiniau.
Niko apsvarsto tai.
- Taip, esi teisi.
- Plius, jei žaidėjai nuolat čia lankysis, policija negalės atsekti pėdsakų.
- Tiesa.
Kai darbas atliktas, su Niko užlipam į viršų, į Niko mansardą. Abiem tikrai reikia dušo. Į jį nueinam kartu. Ilgą akimirką tiesiog laikom vienas kitą apkabinę po šiltą vandens srovę. Švelniai atremiu galvą į jo krūtinę.
- Niko.. viskas baigta, tiesa? - paklausiu tyliai.
- Bent jau kol kas. Manau, tavo tėvas mūsų neieškos, bet jei ieškos, turėsime stot prieš jį.
Išsekę nuo nuovargio švelniai nuplaunam kraują vienas nuo kito. Išlipam iš dušo ir padedam vienas kitam nusišluostyti. Niko apsupa mane rankšluosčiu nuošluostydamas. Apsirengę, grįžtam į svetainę ir susiglaudžiam vienas šalia kito ant sofos.
- Manau, turime proga išgerti vyno. - ištaria Niko ir pakilęs nuo sofos nueina netrukus grįždamas su vyno buteliu rankose. Butelis šiek tiek dulkėtas.
- Tai, um..
Jo balsas kupinas emocijų.
- Tai butelis, kurį tą vakarą užsisakėme. „Prezzo" restorane. Tą naktį, kai žuvo mano tėtis. - priduria.
- Niko.. tuomet neturėtume jo atidaryti.
- Ne. Manau, turėtume. Neįsivaizduočiau puikesnės progos.
Niko atidaro butelį ir pripildo dvi dosnias taures. Pakeliu taurę tostui.
- Už kraujo nesantaikos pabaigą. - ištariu.
- Už.
Susidaužiam taurėmis išgerdami po gurkšnį vyno.
- Yra dar vienas dalykas, gražuole. - ištaria Niko padėdamas savo taurę ant staliuko priešais.
Sumišus kilsteliu antakį.
- Kas?
Jis giliai įkvepia ir suklumpa ant vieno kelio priešais. Prisidengiu ranką burną.
- Noriu būt su tavim, Mia. Amžinai. Visada.
- Niko, ar prašai to, ko manau kad prašai?
- Taip, gražuole. Noriu, kad šis kartas būtų tikras, jokios apgaulės. Tikra santuoka.
- Amžinai. - sušnabždu.
Apkabinu Niko kaklą pabučiuodama jį. Jis nusijuokia prisitraukdamas į glėbį.
- Niekada nebus tokios mafijos žmonos kaip tu, ar ne? - paklausia Niko.
- Niekada.