Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

13

Mažiau nei po valandos atsiduriam „Red 27“ bare.
- Tai štai koks tavo pasaulis? - ištaria Niko.
Negaliu nesusijuokti iš jo veido. Tai ne jo pasaulis. Bet tikrai mano. Bare iš kiekvieno garsiakalbio slinda Punk muzika. Visur, kur pažiūrėtum yra visokio atspalvio pašaliečių. Man tai patinka, nes viskas čia priešinga spalvingumui, kurį dauguma žmonių sieja su Vegasu. Tai mane išgelbėjo daugybėje tamsių naktų, nei galiu suskaičiuoti.
Grafiti ant sienų, dūminis apšvietimas, pankai ir gotai. Su šypsena pažiūriu į Niko.
- Manau, kuo puikiausiai pritapsi. - atsakau.
Jis kilsteli skeptišką antakį. Juokdamasi nusitempiu prie baro, kur pastebiu savo seną draugą, barmeną pravarde Karalius.
- Na, na ir kas gi čia jei ne Mia Kordano. Ilgai nesimatėm. Jei paklaustum, labai ilgai. - nusišypso jis.
Greitai suprantu, jog nebesu Kordano.
- Iš tikrųjų tai Mia Toskano. - pataisau jį.
Karaliaus žandikaulis atvimpa.
- O Dieve. Ištekėjai? Po velnių, net nežinojau, jog buvai susižadėjus!
- Tai buvo, um.. greitos sužadėtuvės. Švelniai tariant.
- Na, tuomet ateik čia! Apkabink mane! Pasilenkiu per barą stipriai apkabindama jį.  Karalius atsako draugišku bučkiu į skruostą. Greitai atsitraukiu, bet sekunde per vėlai. Neryškus judesys ir Niko jau laiko Karalių prirėmęs prie sienos, akyse  įniršis.
- Niko! Baik!
Jis apmaudžiai paleidžia Karaliu. Šis atsikvėpdamas pasitvarko drabužius, abu vyrai pažiūri vienas į kitą.
- Labai, labai atsiprašau. - imu atsiprašinėti.
Žvilgteliu klausiančiu žvilgsniu į Niko ir su atsiprašančia šypsena atsisuku į Karaliu.
- Jis um.. nelabai kur išeina. - priduriu.
Karalius tik gūžteli pečiais.
- Viskas gerai. Suprantu. 
- Matai? Jis supranta. - Niko pažiūri į mane.
Užverčiu akis nusisukdama į barą bei užsakydama iš Karaliaus du alaus. Kai gėrimai atkeliauja, nusivedu Niko prie nuošalaus staliuko baro kampe.
- Man reikia, jog nusiramintum. - ištariu.
- O man reikia tavęs, gražuole.
Jaudulys perbėga stuburu.
- Žinai, ko man reikia, Niko?
Prisiglaudžiu lūpomis jam prie ausies.  Niko ranka nuslysta žemyn nugara link užpakalio, spusteli jį.
- Pasakyk man. - paragina.
Žaismingai įkandu į ausį, paslėpdama šypseną kaklo linkyje.
- Pašokt. - ištariu.

Sukuosi šokių aikštelėje, truktelėdama Niko už rankos prie savęs. Jis nenoriai prisijungia.
- Esi nepakeliama erzintoja, Toskano. Žinai tai? - ištaria Niko.
- Galiu parodyt ką reiškia erzinti, Toskano. - nusišypsau.
Lėtai apsisuku aplink netoliese esantį stulpą, atmesdama plaukus atgal. Niko stebi, akys aptemusios nuo geismo.
- Atsargiai, gražuole.
Pasiunčiu jam įžūlų oro bučkį. Niko sugriebia už riešo prisitraukdamas ir pabučiuodamas kaklą, pažymėdamas, savindamasis, čia pat, šokių aikštelėje.
Šokam iki kol abu tviskam nuo prakaito bei pasisotinam vienas kito kūno pojūčiais..
- Važiuojam namo, gražuole. - sušnabžda jis.
Sudrebu nuo jo balso ir to, jog „namai“ dabar man reiškia kažką visiškai naujo.
- Kaip mano šeimą? Tavo?
- Džo stebi juos. Mano apsauginiai mus saugos visą parą, dvigubai padidinau jų skaičių. Jie neprisiartins prie mūsų. Ne mano namuose, ne šį vakarą.
Niko delnais suema skruostus, žvilgsnis tvirtas. Linkteliu, tikėdamasi, jog jei jis gali apsaugoti Keite, gali apsaugoti ir mane.
- Tuomet važiuojam namo.

Kai grįžtam į Niko mansardą, esam išsekę. Nusirengus įsitaisau jo lovoje. Niko įsitaiso šalia. Širdis praleidžia ritmą. Tai pirmas kartas, kai miegame toje pačioje lovoje. Kartu. Kaip vyras ir žmona.
- Tikiuosi neknarki. - pajuokauju.
- Tikiuosi tu taipat ne.
Nusisuku papurendama pagalvę, ieškodama patogios padėties. Niko prisiglaudžia šalia paimdamas už rankos, supyndamas mūsų pirštus. Prisiglaudžiu, padėdama galvą jam ant krūtinės. Taip ir užmiegu, jausdamasi saugesnė, nei jaučiausi per daugelį metų.

Kitą rytą pabundu pirma. Apsirengus nueinu į virtuvę. Tai didelė virtuvė, iki kraštų užpildyta įmantriais dalykėliais. Atveriu šaldytuvą, jame randu kiaušinių, šoninės ir blynų mišinį. Susirandu keptuvę, į ją įdedu sviesto. Įmušu du kiaušinius. Kitoje išdėlioju šonine.
- Gražuole?
Nustebus apsisuku. Niko klausiamai pakėlęs antakį stovi tarpduryje, nuogut nuogutėlis.
- Labas. Norėjau nustebinti tave pusryčiais. - nusišypsau.
- Bandydama sudegint mano virtuvę? - jo antakis šokteli dar aukščiau žvilgsnis nukrypsta į jau svilančia keptuvę.
- Ką..?
Atsisuku. Virtuvė pilna dūmų.
- Prakeikimas! - nusikeikiu.
Priėjęs Niko ranka pravaiko dūmus, degančia keptuvę skubiai imetu į kriaukle po tekančiu vandeniu. 
Kodėl maniau, kad tai puiki mintis? Esu siaubinga gaminant maistą.
Kai dūmai išsisklaido, atsigręžiu į Niko. Veidas dega iš gėdos.
- Labai atsiprašau, tik norėjau nustebint tave.
- Gražuole, tau nereikia man gaminti maisto. Jau sakiau, nesitikiu to iš tavęs.
- Žinau, bet..
- Viskas gerai. Pažadu. Be to, malonu, jog bandei.
Šiek tiek patempiu lūpą vis dar jausdamasi gėdingai. Staiga prisimenu, jog Niko nuogas, žvilgsniu nuslenku nuo jo tatuiruočių iki pat slėpsnų.
- Patinka tai ką matai? - paklausia Niko pastebėjas mano žvilgsnį.
- Juk žinai, kad taip.
- Ar žinau? Žinai, kas būtų geriau?
- Kas?
Jis sugauna už juosmens lūpomis švelniai priglusdamas prie ausies.
- Jei ir tu būtum nuoga. - sušnabžda.
Prikandu lūpą. Jo balsas kimus nuo geismo.
- Ką manai, gražuole? Ar nori padovanoti savo naujajam vyrui ypatingą vestuvių dovaną?
Niko įtaigiai pakilnoja antakius. Sukikenu, pilve pasklinda pažįstama šiluma. Leidžiu drabužiams nuslysti nuo pečių. Jie nukrenta ant grindų. Lėtais šokio judesiais, judinant klubus išlipu iš jų. Per petį linksmai žvilgteliu į Niko. 
- Gražuole.. - beveik suurzgia jis nenuleisdamas akių.
Balsas kupinas įspėjimo. Nekaltai sumirksiu blakstienomis.
- Taip?
Niko atsiklaupia ant kelių ir stebėdamasis perbraukia rankomis per kojas. Staiga balsas tampa griežtas.
- Nori man tai paaiškinti? - paklausia nykščiu perbraukdamas "Dodgers" tatuiruotę ant kojos. Sulaikau kikenimą.
- O kaip atrodo? - atsakau.
- Žinai, jog esu „Yankees“ gerbėjas.
- Pasidariau ją prieš sutinkant tave!
- Pasiteisinimai.. pasiteisinimai. - nusišypsau jis.
Staigiu judesiu persimeta mane per petį.
- Niko! - nusijuokiu.

Niko  pagilina  bučinį, praskiriu lūpas vos  jam  prisilietus  prie  burnos. Iš  lūpų  išsprūsta  aimana,  kai  jo rankos  nusileidžia  iki  juosmens, joms nuslystant dar  žemiau  ir  tvirčiau  prisispaudžiant aikteliu, uždėjęs ranką ant pilvo jis stumteli ant  čiužinio. Kūną  tarsi  elektros  iškrova  supurto. Užsiropštęs ant  lovos įsitaiso tarp kojų. Nekantriai apkabinu jį apsivydama  kojomis aplink  juosmenį. Niko  įsirėmia  rankomis  abipus  galvos ir neskubėdamas įeina. Širdis daužosi,  žiopčioju gaudydama orą. Kūnai sinchroniškai juda, tarsi jau būtume tai  darę  tūkstantį  kartų. Delnais jaučiu, kaip  stipriai plaka Niko širdis, o iš įsitempusių raumenų galiu pasakyti, kad jis jau prarado  savitvardą,  nors  pats  to dar  nesupranta. Vieną  sekundę  dar  judam,  kitą  nagais  susmingu jam į pečius sudejuodama. Niko griūna ant lovos šalia, sunkiai dusaudamas. Pažiūrim vienas į kitą, nusišypsom.
- Eikš.
Jis prisitraukia ant krūtinės. Padedu skruostą tiesiai jam virš širdies.

Išlipu iš lovos, užsimetu Niko marškinius patraukdama į balkoną, žavėdamasi neapsakomu vaizdu iš jo. Galbūt, tik galbūt, ištekėti už mafijozo nėra taip blogai, kaip visada galvodavau. Pajuntu Niko sau už nugaros. Jis uždeda smakrą ant peties, pabučiuoja kaklą.
- Niekada nemaniau, kad santuoka gali būti tokia. - ištaria.
- Kokia?
Per petį akies krašteliu žvilgteliu į jį.
- Lyg namai.
- Jausmas abipusis. Niekada nemaniau, kad tai rasiu.
Niko švelniai pabučiuoja į skruostą, tačiau nuotaika trumpalaikė. Po akimirkos supypsi jo telefonas. Instinkto pagautas jis žvilgteli į jį, gulinti šalia, ant stalo. Veido išraiška persimaino, akys tampa šaltos.
- Kas negerai? - sunerimstu.
- Perduota žinutė lauke esantiems apsauginiams. Tavo brolis nori derybų. - Niko pažiūri į mane.
Žodis smarkiai šokinėja galvoje. Užgriūna daugybės metų prisiminimai.
Derybos. Šis žodis retai naudojamas. Vienintelė problema? Nežinau, ar kalbės mano brolis.. ar tėvas.
- Gal jie bando mus prigauti. - svarstau vis dar sunerimus.
- Galbūt. Tačiau vis tiek reikia sumokėti kainą.
Niko dvejoja. Susiemu į rankas, žinau, ką reikia daryti.
- Jei jie nori derėtis, duokime tai, ko jie nori. - tvirtai ištariu. - rytoj važiuojam susitikti su mano šeima. - priduriu.
- Esi tikra?
- Taip. Atėjo laikas baigti šią nesantaiką. Kartą ir visiems laikams.