-Pasiruošus?-paklausia Aaron stovėdamas šalia.
-Ne.-papurtau galvą.
-Viskas bus gerai.-mirkteli ir tyliai praveria duris.
Linkteliu ir įeinu į vidų. Kaip įmanoma tyliau einu siaurais kolidoriais vis pasukdama ir gale pamatydama duris, pro kurių apačią sklido šviesa. Gerai įsiklausau ir pasitikrinu ar Caleb kabinete nėra daugiau žmonių. Palikusi savo komandą kolidoriuje pravėriau duris ir užėjau į vidų. Prieš pasisveikindama su Caleb žvilgtelėjau žemyn įsitikindama, jog nesimato mano liemenės.
-Alex, nesitikėjau tavęs čia pamatyti.-nustebo jis.
-Yeah, vykdant užduotį iškilo nesklandumų, todėl atvežiau dėžes dabar.-paaiškinau.
-Puiku. Ar rūsys nebuvo baugus?-nusijuokė.
-Ne, ne itin.-šyptelėjau jam.-Beje, iš kur žinai, jog tai buvo rusyje?-pasirėmiau į stalą.
-Na..-pasimetė.-Michael sakė.-greitai sumelavo.
-Oh Caleb..-nusijuokiau.-Jei tik būtum pasirinkęs kitą vardą, galbūt tavimi patikėčiau.
-Ką turi omeny?-jo akys ėmė lakštyti po kambarį.
-Michael buvo sužeista galva. Jis vis dar neatsikėlė. Kaip manai, kas galėjo taip niekšiškai pasielgti?-pasilenkiau prie jo.
-Alex, nesuprantu apie ką tu kalbi.-jo balsas ėmė drebėti ir užkišęs kairę ranką už stalo jis paspaudė pagalbos mygtuką.
-Jie tau nepadės.-nusišypsojau.
Jo veide matėsi baimė ir jis pradėjo šiek tiek drebėti.
-Alex, nesuprantu kas vyksta.-nervingai nusijuokė.
-Tu puikiai supranti, Caleb.-piktai pasakiau ir išgirdau kaip lauke prasidėjo susišaudymas.
-Tu negali manęs nužudyti.-pasakė jis ir nervingai ėmė spaudyti mygtuką.
-Aš to ir nesiruošiau daryti.-išsitiesiau ir žingsniavau aplink kabinetą.-Stokis.-išsitraukiau ginklą.
-Čia atvyks mano žmonės ir tu nukentėsi.-suurzgė atsistodamas.
-Taip, taip. Eik pro duris.-linktelėjau į durų pusę.
Vos jam pravėrus duris, visi mano komandos ginklai buvo nukreipti tiesiai į jį. Lydimas šešių ginkluotų žmonių, Caleb drebėdamas iš baimės žingsniavo per kolidorius. Pasiekus lauko duris trumpam sustojome.
-Čia už viską, ką padarei mums ir už Lily.-sušnabždėjau jam į ausį ir atidariau sunkias duris.
Caleb kvėpavimas padažnėjo, kai jis išgirdo šiuos žodžius. Kieme gulėjo apie dešimt vyrų lavonų. Apsidairiau aplink nematydama nei vieno mūsiškio. Scott surižo Caleb rankas, o Felicia per tą laiką užrišo jam akis. Įsodinome jį į mašiną, kurią kažkas atvarė ir atsisėdau už vairo.
-Važiuosiu su tavimi.-pasakė Mia ir atsisėdo šalia.
-Žinot ką daryti.-pasakiau savo komandai atidariusi langą.
-Taip, sėkmės.-pamojavo Zack.
-Jums tai pat.-linktelėjau ir uždariusi langą išvažiavau iš kiemo.
-Negaliu patikėti, jog buvo taip lengva.-Mia atsisuko į mums už nugarų ramiai sėdintį Caleb.
-Tai ne pabaiga.-papurčiau galvą.
-Manai?-paklausė.
-Viskas negali būti taip paprasta.-susiraukiau.
Pasukau į aplinkelį, kuris vedė per mišką, norėdama laimėti laiko kitiems.
-Nusiramink.-pasakė Mia, kai iš nervų spaudžiau vairą.
-Negaliu. Ant galinės sėdynės vežu psichopatą, kuris nužudė mūsų draugę.-suurzgiau.
Per veidrodėlį pažvelgiau į tyloje sėdintį Caleb. Kažkas ne taip. Sustojau miško kelkraštyje ir Mia atsisuko į mane klausiamu žvilgsniu. Išlipusi iš mašinos atidariau galines dureles ir išvilkau Caleb.
-Palaikyk jį.-pasakiau kątik išlipusiai Miai.
Jai suėmus jo rankas aš ėmiausi patikros. Aptikrinau visas įmanomas kišenes ir nieko neradau. Pritūpiau ir palietusi jo kulkšnį užčiuopiau kietą daiktą. Kilstelėjau jo kelnes ir ištraukusi telefoną pamojavau juo prieš Mia veidą. Numetusi telefoną ant žemės iš visų jėgų su koja sutraiškiau telefoną.
-Galime važiuoti.-pasakiau ir su Mia įsodinome Caleb į mašiną.
Užvedžiau mašiną ir patraukiau keliuku, kuris vedė link miško išvažiavimo. Trumpam užmečiau akį į veidrodėlį ir tolumoje pamačiau artėjančias automobilio šviesas.
-Šūdas.-sumurmėjau.-Išsitrauk ginklą.-pasakiau šalia sėdinčiai Miai.
Ji manęs paklausė ir išsitraukusi ginklą atsisuko atgal pažiūrėti.
-Jie artėja.-pasakė ir aš paspaudžiau greičio pėdalą šiek tiek atsiplėšdama nuo jų.
-Po velniais.-susiraukiau pasiekdama maksimalų greitį.-Turiu išvažiuoti iš miško.
-Liko apie dvidešimt kilometrų, pasistenk, Alex.-pasakė Mia.
-Aš stengiuosi.-sukandau dantis ir dar stipriau įsikibau į vairą.
Už kelių minučių iššokau į tuščią greitkelį ir vos suvaldžiau mašiną. Iš paskos važiuojantis automobilis vos neapsivertė ir trumpam sustojo, taip suteikdamas mums pranašumą. Už jų pasirodė dar viena mašina ir greitai juos aplenkusi ėmė vytis mus.
-Kas per šūdas?!-surėkė Mia užtaisydama ginklą.
Mašina vis artėjo, todėl Mia prasidarė langą, o aš važiavau kairiąja eismo juosta. Automobilis buvo jau visai netoli, todėl Mia iškišusi ginklą pro langą kantriai laukė savo galimybės iššauti. Langas prasivėrė ir Mia paspaudė pistoleto gaiduką.
-Tu gal išprotėjai?-paklaikusiom akim surėkė Liam.
-O dieve, galvojau tai Caleb žmonės.-surėkė Mia.
-Kokie dar žmonės?!-paklausė jis.
-Mus sekė, kol važiavome per mišką!-rėkė ji.
-Susitiksime ten, paskubėkit!-pasakė ir aplenkęs mane nuvažiavo į priekį.
-Tikiuosi nesužeidžiau jo.-uždariusi langą sumurmėjo Mia.
-Tikėkis.-nusijuokiau ir sumažinau greitį.
Privažiavusi reikiamą posūkį dar kartą atsisukau įsitikindama, jog važiuoti saugu. Pasistačiusi mašiną patikrinau ar jos nesimato ir su Mia nuvedėme Caleb į pastato vidų. Apsidairiau seniai matytam rūsyje ir nusileidau laiptais žemyn perduodama Caleb Lily komandai. Čia jau buvo susirinkę ir visi kiti.
Nuo Caleb akių buvo nuimtas raištis ir jis stipriai susiraukęs apsidairė.
-Paleiskit mane ir aš nieko jums nedarysiu.-pasakė jis.
-Kodėl tu tai darai?-paklausiau prieidama arčiau.-Ar mes padarėme tau ką nors blogo?
-Oh, Alex.-sarkastiškai nusišypsojo.-Tai nieko asmeniško. Žmonės gatvėje ėmė jus atpažinti, o tai itin kenkė mano verslui, todėl turėjau atsikratyti jumis, brangute.-nusijuokė.-Ir Lily jau nebėra.
-Nedrįsk kalbėti apie Lily!-sušuko vienas iš Lily komandos narių ir aš pasitraukiau į šalį.
x
-Jus ras. Ir jums baigsis liūdnai.-apžvelgė visus.-Jūs neliksit gyvi. Aš galingiausias mieste.
-Ne, Caleb. Dabar mes galingiausi mieste.-pasakiau ir mes palikome Lily komandą su juo.
Tai nebuvo mūsų reikalas, ką jie su juo darys, todėl pasišalinome.
Atsisveikinę išvyko Barbaros, Andy ir Michael komandos, o aš vis dar stovėjau su saviške.
-Ar mes daugiau niekada nesusitiksime?-nuliūdo Felicia.
-Žinoma susitiksime.-apkabinau ją.-Tik ne tokiomis aplinkybėmis.
-Nežinau ką dabar veikti.-atsiduso Aaron.
-Gyvenkit.-rimtai pažiūrėjau į kiekvieną.-Baikit mokslus, susiraskit normalius darbus, kurkit šeimas ir būkit paprasti žmonės. Susitariam?-paklausiau ir visi palinksėjo.-Ačiū, kad buvot su manimi.-visi ratu apsikabinome.
-Pasiilgsim tavęs.-sumurmėjo Mia.
-Aš taip pat jūsų.-šyptelėjau.-Jei labai nusibos mirtingųjų gyvenimas, paskambinkit, įkursim savo mafiją.-nusijuokiau ir visi iš paskos.
Apsikabinę vieni su kitais dar trisdešimt kartų jie patraukė namo ir aš prisijungiau prie savo draugų rato.
-Tikriausiai tai pabaiga.-Barbara apsikabino mane per pečius ir aš nusišypsojau.
-Ne. Tai nauja pradžia.