Užtraukiau savo lagaminą ir pastačiau prie kambario durų. Per namus nuaidėjo skambutis ir aš susierzinusi nukulniavau jų atidaryti. Už jų stovėjo Harry rankoje laikydamas raudonų rožių puokštę.
-Galime pasikalbėti?-paklausė.-Beje, jos tau.-įteikė gėles.
-Ačiū.-atsidusau ir praleidau jį į vidų.
Pamerkusi gėles ėjau atgal į kambarį, o Harry sekė man iš paskos. Iš spintos ištraukiau beveik dvigubai mažesnį lagaminą su mažais vėžliukais ir ėmiau į jį krauti Troy rūbus.
-Išvykstat?-paklause Harry prisėsdamas ant lovos.
-Atėjai pasikalbėti rimtai ar tik šiaip sau?-nusijuokiau kraudama daiktus.
-Alex.-pagavo mane už rankos taip priversdamas atsisukti ir sustoti.-Prisėsk.-pasakė.
-Gerai.-sutikau ir lėtai atsisėdau ant lovos šalia jo.
-Žinau, jog prikalbėjau kvailysčių po Niall gimtadienio. Aš tikrai neturėjau to omeny. Tai kvaila, per visus tris metus nusugebėjau ištraukti tavęs iš savo širdies, o dabar bandau tai kompensuoti pačiais niekšiškiausiais būdais.-nuleido galvą.-Galbūt galime grįžti dvi savaites atgal, kai viskas buvo grįžę į savo vietas ir mes judėjome į priekį?-pakėlė akis į mane.
-Nežinau, Harry.-atsidusau atsistodama priešais jį.-Tai sunkus sprendimas ir nenoriu skubėti prieš įleisdama tave į savo gyvenimą vėl.
-Bet aš myliu tave.-sušnabždėjo.
Trumpam nutilau nustebdama nuo jo žodžių ir greitai papurčiau galvą.
-Man reikia laiko, Harry. Duok man laiko.-pasakiau sunerdama rankas.
-Aš lauksiu. Lauksiu kiek reikės.-atsistojo nuo lovos.-Sėkmės kelionėje.-parodė į lagaminus ir man linktelėjus jis paliko mano namus.
Pasitryniau skaudančią galvą ir trumpam prisėdau galvodama apie Harry žodžius. Turiu kelias dienas išsiaiškinti ar noriu būti su juo. Pastaruoju metu jis labai keistas.
Papurčiau galvą ir sudėjau likusius Troy drabužius. Susirinkau reikiamus daiktus ir susidėjau į rankinę. Eidama pro virtuvę pažiūrėjau į laikrodį.
3:07
Nuėjau į dušą ir nusiprausiau bei išsiploviau galvą. Išėjusi iš vonios neryškiai pasidažiau ir susidėjau makiažą į rankinę. Atjungiau telefoną nuo pakrovėjo ir viską įsidėjau. Netrukus telefonas suvibravo pranešdamas, jog atėjo nauja žinutė.
"Aš jau tavo kieme. Zayn"
Perskaičiau žinutę ir paėmusi du lagaminus bei rankinę nuėjau prie durų. Įsispyriau į batus ir išėjau į kiemą. Apsikabinome su Zayn ir jis sudėjo mūsų daiktus į bagažinę. Numečiau savo rankinę ant priekinės sėdynės ir nubėgau namo. Pasiėmusi automobilio raktelius atrakinau mašiną, palaukiau, kol Zayn iš jos išims vaikišką kėdutę ir vėl užrakinau.
Tyliai priėjau prie Troy kambario durų ir jas lėtai pravėriau. Iš lovos iškėliau vis dar miegantį Troy ir jis atsimerkė. Nesuprasdamas kas vyksta jis pasitrynė akytes ir apsidairė. Nusijuokiau ir pasodinau jį ant lovos. Paėmiau paruoštus iš anksčiau drabužius ir jį perrengiau. Vonioje išvaliau jam dantis bei nuploviau veidą. Kol nešiau jį į Zayn mašiną, jis savo galvą buvo padėjęs man ant peties ir beveik miegojo. Zayn paėmęs jį pasodino į kėdutę ir tvirtai prisegė.
Į kiemą išėjo El su Louis ir apsimiegoję atsirėmė į tvorą.
-Norėjom atsisveikinti.-pasakė El beveik miegodama.
-Juk mūsų nebus tik tris dienas.-nusijuokiau.
-NET tris dienas.-pataisė mane ji.-Ar sakei Harry, jog išvykstat?
-Jis buvo užsukęs šiąnakt.-truktelėjau pečiais.
-Kodėl?-paklausė susiraukdamas Lou.
-Norėjo susitaikyti.-pavarčiau akis.-"Kad viskas būtų kaip anksčiau".
-Nesuprantu jo.-papurtė galvą Louis.-Vieną dieną jis pyksta ant tavęs, kitą jau nori taikytis.
-Na... tai Harry.-truktelėjau pečiais.
-Ar jūs susitaikėt?-paklausė El.
-Pasakiau, jog man reikia pagalvoti.-atsakiau ir ji linktelėjo.
Per tvorą apkabinau juos abu, tą patį padarė ir Zayn. Įsėdome į mašiną ir lydimi Louis bei El žvilgsnių palikome namus.
-Šiek tiek jaudinuosi.-pasakė Zayn, kai stovėjome priešais Emily buto laiptinės duris.
-Nusiramink.-pasakiau.-Ji tavęs laukia.-šyptelėjau.
-Na taip, bet bijau to, kas bus po to. Atstumas tikrai didelis.-atsiduso.
-Jei mylit vienas kitą, ką nors sugalvosit.-mirktelėjau ir jam linktelėjusi atidariau laiptinės duris.
Nešiau mano rankose miegantį Troy, o lagaminus palikome išnuomotoje mašinoje. Sustojau prie buto durų ir dar kartą atsisukau į Zayn. Nusišypsojau jam ir paspaudžiau durų skambutį. Durys beveik iškart atsivėrė ir pasirodė Emily veidas. Ji atkreipė dėmesį į Troy, vėliau pažiūrėjo į mane ir supratusi, jog negalės manęs dabar apkabinti, praleido į vidų nusišypsodama.
Stovėjau kolidoriuje ir stebėjau kaip Emily ir Zayn tiesiog žiūri vienas į kitą. Zayn akyse atsispindėjo jaudulys, bet nusišypsojęs jis puolė Emily į glebį ir kilstelėjo ją nuo žemės. Emily ėmė juoktis ir jie buvo apsikabinę geras penkias minutes.
Per tą laiką nunešiau Troy į savo kambarį ir paguldžiusi į lovą apklojau. Numečiau rankinę ant kėdės ir uždariusi duris grįžau. Virtuvėje Emily kažką aiškindama ruošė arbatą, o priešais ją sėdėjo Zayn ir įdėmiai klausėsi jos pasakojimų.
Iš dalies jaučiausi kaip pašalinis žmogus, nes jų demesys buvo nukreiptas į vienas kitą, bet man tai netrukdė.
Kol jie šnekučiavosi, išgėriau arbatą ir patikrinau telefoną ar nėra naujų žinučių. Atrašiau El su Dani jog jau atvykome ir surinkau Amandos numerį. Laukdama kol ji atsilieps nuėjau šiek tiek toliau.
-Sveika.-maloniai atsiliepė.
-Ką veiki?-paklausiau nusijuokdama.
-Dirbu. Kas tokio juokingo?-sukikeno.
-Aš Holmes Chapel ir noriu susitikti.-pasakiau ir ji ėmė rėkti iš džiaugsmo.
-Ar atvyksi čia?-paklausė.
Pažvelgiau į laikrodį ir šiek tiek pamąsčiau.
-Taip, manau.-linktelėjau nors ji to ir nematė.
-Gerai, lauksiu tavęs.-pasakė ir padėjo ragelį.
Spaudžiau vairą niekaip nesulaukdama, kol pravažiuosiu Bradford ženklą. Pažvelgusi į laikrodį supratau, kad vėluoju jau penkias minutes, todėl padidinau greitį netrukus atsidurdama Bradforde. Prie silpnai apšviesto klubo stovėjo Amanda ir laukė manęs. Man sustojus ji pribėgo ir įsėdo į mašiną.
-Ar bent įsivaizduoju, kaip baisu yra stovėti čia dešimtą vakaro vienai?-nusijuokė apkabindama.
-Atleisk.-sukikenau.
-Pasakok, kas naujo?-paklausė, kai išvažinėjau.
-Buvo užsukęs Harry.-pasakiau.
-Na taip, jis užsuka dažnai.-pažiūrėjo kaip į kvailę.
-Ne pas Troy.-nusijuokiau.-Jis norėjo susitaikyti.-susitojau prie šviesoforo.
-Ir?-paklausė.
-Pasakiau, jog man reikia pagalvoti.-atsakiau.
-Pagalvoti? Ar tos naktys kai verkei, jog jis ne tavo nepriverčia galvoti stipriau?-pakėlė antakius.-Juk žinai, jog nori būti su juo.
-Taip, bet nežinau ar esu pasiruošusi būti skaudinama. Man nebe devyniolika ir mes nebe vaikai. Nežinau ar jis pakankamai suaugo, jog sugebėtų turėti rimtus santykius. Nebegaliu rizikuoti.-jaučiau kaip mano balsas ima drebėti.
-Tu teisi. Yra apie ką pagalvoti.-pritarė tikriausiai nenorėdama, jog apsiverkčiau jos akivaizdoje.-Bet tu jį myli, Alex.
-Taip. Visada.