Sunkiai praplėšiau akis ir nuo šviesos vėl užsimerkiau. Lėtai verčiausi į kitą lovos pusę, kol mano kūnas neatsitrenkė į kažkokį kietą daiktą. Pramerkiau akis pamatydama tatuiruotas rankas ir vaikino kūną gulintį šalia.
Pašokau iš lovos ir greitu žingsniu išėjau iš kambario palikdama miegantį Harry.
Nespėjau pasiimti nei chalato nei šlepečių.
Iš visų jėgų stengiausi prisiminti kaip jis atsirado mano lovoje. Ar jis įsilaužė?
Basomis perbėgau kiemą ir paskambinau į duris. Jas atidarė El, kuri atrodė puikiai palyginus su manimi.
-Atrodai...įdomiai.-stengėsi būti maloni praleisdama mane į vidų.
-Mano lovoje Harry ir aš kątik pabėgau iš savo namų.-pasakiau atsiremdama į sieną.
-Ką?-El prapliupo juoktis.-Ar jūs..-pertraukiau ją nespėjus pabaigti.
-Nežinau, vakar jis buvo užsukęs ir aš jį išlydėjau, neįsivaizduoju kaip jis atsirado mano lovoje.-mosavau rankomis.
-Panele Watson, esi neįtikėtina.-nusijuokė ši ir pradėjo eiti link svetainės.-Troy jau pabudo, kaip tik jį maitinau.
Užėjome į virtuvę, kur kėdutėje sėdėjo Troy ir šypsojosi.
-Sveikas mano meile.-priėjau ir paglosčiau jo žandą.-Iš kur gavai kėdutę?
-Mes turim jau daug daiktų kūdikiui. Louis mano, kad niekada nebus per anksti visko nusipirkti.-pavartė akis.
-Oh, supratau.-linktelėjau.
-Štai.-parodė kažką pro langą.
Priėjau prie jos ir abi stebėjome Harry išeinantį iš mano namų. Apsidairęs jis greitai įsėdo į savo mašiną ir paliko mano kiemą. Lengviau atsikvėpiau ir atsisukau į El.
-Tikiuosi nepridariau tau daug problemų.-pasakiau.
-Juk pati žinai, kad ne.-pasakė.-Gali atvesti Troy kada tik norėsi.-mirktelėjo.
-Pati prisiprašei, Calder.-nusijuokėme.
-Būsima Tomlinson.-pažiūrėjo į savo žiedą ant rankos.
-Vis dar negaliu patikėti.-papurčiau galvą.
-Aš taip pat.-nusišypsojo vis dar stebėdama žiedą.
-Turėčiau eiti. Reikia susitvarkyti...tai.-parodžiau į savo veidą ir El nusijuokusi linktelėjo.-Žinau, jog vis dar pykstat dėl to, jog išvažiavau nepranešusi. Atsiprašau, tiesiog reikėjo išsiaiškinti keletą dalykų ir pamatyti seseris.
-Viskas gerai, šiek tiek pasikarščiavau, neturėjau tavęs aprėkti.-ji mane apkabino.
Pamojavau jai ir abu su Troy grįžome namo. Pasodinau jį prie jo žaislų, o pati nuėjau į dušą. Švariai nusiplovusi veidą užsidėjau kaukę, susisukau plaukus į rankšluostį ir apsivilkau švarius drabužius. Veido būklei šiek tiek pagerėjus išsidžiovinau galvą ir nuprausiau bei perrengiau Troy. Užrakinau namų duris ir patraukėme parko link.
Beeinant nusprendžiau, jog reikėtų paskambinti Gemmai.
-Alex!-atsiliepė ši.
-Kaip laikaisi?-paklausiau kaip įmanoma linksmiau.
-Sunkiai. Mokslų daug.-atsiduso.
-Ar tau ne atostogos?-paklausiau prisimindama, jog dabar rugpjūčio galas.
-Taip, bet norint spėti dirbti ir mokytis vienu metu reikia pradėti šiek tiek anksčiau.-pasakė.
-Oh. Tuomet kai būsi laisvesnė pranešk man.-pasakiau.
-Būtinai. Turiu dirbti, dar susiskambinsim, myliu.-pasakė ir greitai padėjo ragelį.
Įsikišau telefoną ir galinę kelnių kišenę ir su Troy įžengėme į parką. Apėjome kelis ratukus ir pasidžiaugę geru oru ėjome link išėjimo.
Susiraukiau kai pajaučiau, jog esu apipilta skysčiu ir pakėliau galvą į priešais stovinčią merginą.
-O dieve, aš labai atsiprašau. Maldauju, leisk kaip nors išpirkti kaltę, aš labai skubėjau ir tai tiesiog nutiko, nepyk.-greitai išbėrė stovėdama išsigandusiomis akimis.
-Viskas gerai, pasitaiko.-atsisukau į ją.
-Ar tikrai nepyksti?-pasimetė.
-Turėčiau?-paklausiau pakeldama antakius.
-Na.. aš apipyliau tave kava.-nusijuokė.-Paprastai žmonės pyksta ant manęs dėl įvairiausių smulkmenų.-šyptelėjo.
-Niekis. Išsiplaus.-pažvelgiau į savo šlapią palaidinę.-Aš Alex.-ištiesiau ranką.
-Žinau, tu garsioji Watson. Aš Rachel.-paspaudė ją.-Galbūt galėčiau gauti tavo numerį ir kadanors išpirkti savo kaltę?-sukikeno.-Dabar šiek tiek skubu.
-Taip, žinoma.-užrašiau jai savo telefono numerį ir ji pamojavusi nuėjo.
Nesupratau iš kur ji žinojo mano pavardę, bet būtinai jos to paklausiu ateityje.
Su Troy žygiavau namo stengdamasi kuo greičiau pasiekti duris ir nusiplauti kavą bei persirengti.
Vos išėjusi iš dušo sulaukiau telefono skambučio iš Caleb.
-Sveika, Alex. Niekaip negaliu prisiskambinti Barbarai. Šią naktį yra darbelis, norėtumėt prisijungti?-paklausė jis.
-Barbara pateko į avariją, todėl kurį laiką jos nebus.-pasakiau.
-Oh..-sumurmėjo.-O kaip dėl tavęs? Mums praverstų tavo pagalba.
-Juk sakei kita užduotis už keturių savaičių.-žvilgtelėjau į kalendorių.-Rugsėjo 21.
-Taip, šis darbas atsirado neplanuotai.-atsakė jis.-Tai kaip? Prisijungsi?
-Pagalvosiu apie tai.-pasakiau jam.
-Kaip visada, vidurnaktį mano ofise. Gali nepranešti, suprasiu jei nepasirodysi.-pasakė ir padėjo ragelį.
Atsidusau ir pažiūrėjau į filmukus žiūrintį Troy.
-Aš beveik tavęs nematau.-sumurmėjau paglostydama jam galvą.
Neskubėdama susitvarkiau kambarius ir apsimoviau darbui skirtus drabužius. Troy nuvežiau pas Jessica ir nuvažiavau į sandėlius susirinkti reikalingų priemonių nakčiai.
Be dešimt dvylika įsukau į Caleb ofiso kiemą ir pasistačiusi automobilį ėjau tamsiais kolidoriais. Atidariusi duris pamačiau Caleb ir priešais jį sėdintį Michael. Pavėliau jam plaukus ir šis nusijuokdamas su manimi pasisveikino.
-Šiandienos užduotis iš vienos pusės paprasta iš kitos sudėtinga. Toje patalpoje į kurią turite patekti nėra jokių sargybinių, viskas užprogramuota, jog žmonių ten nereikėtų. Jūsų tikslas iš ten išvesti visus pagrobtus asmenis. Jie atrodo štai taip.-numetė du aplankalus prieš mus.
Perverčiau ir suskaičiavau žmones. Penkiasdešimtdu.
-Kiek mūsų šiandien dirbs?-paklausiau susiraukdama.
-Tavo bei Michael komandos. Galbūt prisijungs kasnors iš mūsų partnerių.-truktelėjo pečiais.
-Juokauji? Komandoje turim po maždaug penkis žmones. Kaip įsivaizduoji mes iš ten išvesime penkiasdešimt žmonių?-paklausiau.
-Tai nebus sunku. Kaip jau sakiau, ten nėra jokių sargybinių, jums tereikia saugotis signalizacijos bei spastų.-pasakė Caleb.
Kas per šūdas? Susižvalgėme su Michael ir dar kartą perverčiau žmonių veidus bei patalpos vietą. Gana toli nuo čia. Pasiėmę aplankalus su Michael atsistojome ir nuėjome link automobilių aikštelės.
-Tai keista. Ar tau neatrodo, jog užduotys darosi vis pavojingesnės?-paklausė Michael, kai jau stovėjome prie savo mašinų.-Turiu omeny, anksčiau reikėdavo sugauti ir nušauti vieną žmogų, o vėliau tiesiog pradanginti jo lavoną.
-Yeah, darosi tikrai pavojinga.-pasakiau jam pritardama.-Galbūt kitos užduotys nebus tokios sunkios.-truktelėjau pečiais.
-Tikiuosi.-sumurmėjo.-Sėkmės, susitiksime ten.-pasakė prieš lipdamas į mašiną.
-Ir tau.-atsakiau ir įsėdau į saviškę.
Užvedusi variklį įsijungiau navigaciją ir suvedusi reikiamą adresą pradėjau važiuoti. Po pusvalandžio jau buvau ten. Pasistačiusi mašiną nuošaliau, kaip visada užsidėjau neperšaunamą liemenę ir pasitikrinau ar visi ginklai užtaisyti. Pasiėmusi nuo sėdynės kaukę išlipau ir užrakinusi mašiną žingsniavau prie stoviniuojančios savo komandos. Su kiekvienu pasisveikinau apsikabindama ir atsistojau priešais visus.
-Nesitikėjome daugiau su tavimi dirbti. Džiugu, kad grįžai.-šyptelėjo Zack.
-Man taip pat.-nusišypsojau.-Gerai, ten yra penkiasdešimt du žmonės, kurie tikriausiai yra užrakinti. Turime juos iš ten išvesti. Aplink nėra jokių sargybinių, viskas užprogramuota, todėl saugokitės signalizacijos ir įvairių spąstų.-pasakiau ir visi palinksėjo.-Sėkmės, likit gyvi.
Apsisukau pažiūrėdama į Michael ir vienas kitam linktelėję pradėjome judėti link pastato.
Telefonas suvibravo pranešdamas, jog gavau naują žinutę. Trumpam išsitraukiau patikrindama. Niall.
"Atjungiau signalizaciją, turite 30 minučių, paskubėkit."
Ačiū jam.
Trumpam stabtelėjau, pagalvodama iš kur Niall žino, jog mes čia, bet ilgiems pamąstymams nebuvo laiko.
Su Michael priėjome prie durų ir nieko nelaukdama jas išspyriau.
-Tu gal išprotėjai?!-tyliai sušaukė.
-Nusiramink, signalizacija atjungta.-pasakiau ir jo veidas pasidarė malonesnis.
Patalpa kiek priminė rūsį. Aplink buvo vien plytos ir jokios šviesos išskyrus vienintelį langą prie pat lubų.
-Mes imam kairę, o tu dešinę pusę.-pasakė ir išsiskirstėm.
Laikas vis ėjo į pabaigą, Michael ir jo komanda buvo jau seniai išgabenę žmones. Likau tik aš ir Zack, kuris kaip tik vedė priešpaskutinį žmogų pro duris.
-Susitiksim pas Caleb!-šūktelėjo ir paliko patalpą.
Paskutinės durys buvo pačios sunkiausios, nes iš pradžių niekaip nepavyko jų atverti.
Šiek tiek išsigandau kai lauko durys užsitrenkė, bet nekreipiau į tai dėmesio. Atidariau paskutines duris ir pašviečiau su žibintuvėliu. Tuščia. Tikriausiai visi.
Žvilgtelėjau į laikrodį ir ėmiau neskubėdama žingsniuoti išėjimo link.
Pasiekusi lauko duris palenkiau rankeną ir pastūmė duris, bet jos nepajudėjo iš vietos. Pabandžiau tai padaryti dar kelis kartus, bet man nepavyko.
-Kokiu būdu jos užsidarė? Juk aš jas išspyriau?-sumurmėjau sau po nosim.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau stengdamasi nusiraminti. Už penkių minučių įsijungs signalizacija ir aš turime iš čia dingti.
Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir pažvelgiau į jo ekraną. Nėra ryšio. Žinoma nėra, juk aš suknistam rusy. Trumpam užsimerkiau galvodama ką daryti, bet panika ėmė viršų.
Mano širdis ėmė daužytis pašėlusiu greičiu, kai supratau, jog liko vos viena minutė iki signalizacijos įsijungimo.
Laikas netrukus baigėsi ir pro angas apačioje ėmė sklisti dūmai.
Nusiėmusi liemenę numečiau ją žemyn ir nusiėmusi megztuką prisidėjau jį prie veido. Dariausi šiek tiek mieguista, o galva ir akys darėsi vis sunkesnės. Atrodė, jog bet kurią minutę atsijungsiu.
Atsitraukiau ir iš visų jėgų pastūmiau duris. Jos šiaip ne taip atsidarė ir išvirtau pro jas į gryną orą.
Giliai kvėpuodama vis dar gulėjau ant žemės stengdamasi neužsimerkti ir neužmigti. Viskas aplink ėmė lietis ir pamačius vyro siluetą virš savęs akys aptemo.