Išaušus rytui nei Emily nei Carol neradau, todėl vėl būdama viena pasidariau pusryčius, išsimaudžiau bei apsirengiau. Susirinkau išmėtytus rūbus sudėdama juos į lagaminą. Iš senosios spintos išėmiau kelis likusius drabužius ir pasimatavusi juos taip pat įsimečiau į lagaminą. Susirinkau rėmelius su nuotraukomis ir gražiai supakavusi juos į dėžutę įsimečiau į rankinę. Užsegiau lagaminą ir pastačiau jį prie durų. Iš savo kambario pasiėmiau kompiuterį, pakrovėją, makiažą. Iš vonios pasiėmiau dantų šepetėlį, šukas, visas higienos priemones, kurias buvau atsivežusi. Viską susidėjusi į rankinę ją užsegiau prieš tai patikrindama ar jau keturias dienas išjungtas telefonas vis dar guli ten. Atsidusau apsidairydama ir įsitikindama, kad nieko nepalikau. Nusivežiau savo lagaminą prie lauko durų ir ant jo viršaus uždėjau rankinę.
Pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė jau ketvirtą valandą. Nustebau, jog taip ilgai viską dariau ir patraukiau į virtuvę gaminti vakarienės.
Iš šaldytuvo išsiėmiau reikiamus produktus ir ėmiausi darbo.
Netrukus vištiena jau buvo orkaitėje ir pro duris įžengė Emily su Carol.
-Kvepia skaniai.-pasakė Emily užeidama į virtuvę.
-Tuoj bus paruošta.-pasakiau.
Išėmiau ir išdėliojau lėkštes bei stiklines ant stalo. Iš šaldytuvo išėmiau sultis ir įpyliau į kiekvieną stiklinę. Kątik išvirusius ryžius sudėjau į dubenį ir padėjau vidury stalo palikdama vietos vištienai. Jai iškepus taip pat sudėjau į didelę lėkštę ir pastačiau ant stalo. Išdėliojai įrankius ir atsisėdau šalia seserų.
Kartu pavalgėme kaip senais gerais laikais ir šiek tiek pakalbėję pakilome nuo stalo. Visos sutvarkėme virtuvę ir susiruošėme išvažiuoti.
Stovėjau oro uoste ir žiūrėjau į liūdinčias Emily bei Carol. Paskutinį kartą jas apkabinau atsisveikindama.
-Pažadėk, jog paskambinsi.-pasakė Emily.
-Pažadu. Užsirašiau jūsų numerius.-pasakiau patvirtindama.
-Pasiilgsim tavęs.-liūdnai išlemeno Carol.
-Aš taip pat jūsų. Pasistengsiu grįžti kuo greičiau.-pasakiau ir atsitraukėme.
Prieš nusisukdama pamojavau joms ir nužingsniavau tolyn.
Išėjusi iš oro uosto dairiausi savo automobilio. Jį pamačiusi kišenėje susiradau raktelius ir priėjusi atrakinau. Į bagažinę įkėliau lagaminą ir ant priekinės sėdynės numečiau rankinę.
Važiavau link Jessicos namų ir klausiau radijo.
Netrukus išlipau iš mašinos ir užbėgusi trimis laiptais paspaudžiau durų skambutį.
-Hey!-pasisveikinau su Troy ir Jessica.
Pakštelėjau abiems į žandus ir Jessica pakvietė užeiti į vidų.
-Kaip sekėsi?-paklausė maloniu balsu.
-Puikiai. Pamačiau jas.-energingai palinksėjau.-Nekenčiu valandų skirtumo.-pavarčiau akis ir Jessica sukikeno.
Pasodinusi Troy man ant kelių ji nuėjo daryti arbatos. Žaidžiau ir kalbinau Troy, kol Jessica prieš mane nepastatė garuojančio puodelio.
-Žinai, viskas susitvarkė.-pasakiau atsigerdama.-Visi man brangūs žmonės su manimi.
-Tai labai svarbu.-pritariamai linktelėjo.-Kartais jaučiuosi vieniša ir gailiuosi, jog neturiu vaikų, bet tada prisimenu, kad turiu jus ir Troy man teikia didelį džiaugsmą, kaip ir tu.-pasakė nusišypsodama.
-Nė neįsivaizduoji kiek daug mums reiški. Neįsivaizduoju ką be tavęs daryčiau.-padėjau savo delną ant jos.-Be to, kai pasijusi vieniša, gali užsukti arba paskambinti, jog tave paimčiau. Gyveni visai netoli.-truktelėjau pečiais.
Dar valandėlę pakalbėjome ir pasiėmusi Troy atsisveikinau su Jessica. Neskubėdama važiavau link namų ir įsukau į kiemą. Vos spėjau atidaryti bagažinę, iš namų lyg viesulas išlėkė El ir su labai piktu žvilgsniu artėjo link manęs.
-Kur tu po velniais buvai?!-šaukė ji.-Visi galvojo, kad vėl mus palikai! Niekam nepasakei, kur vyksti! Net Barbarai!-toliau šaukė.-Ar pagalvojai apie mus?! Nesugebi įsijungti savo telefono ir pranešti, kad tu gyva?!
-Atleisk.-atsakiau ramiu balsu iškeldama lagaminą iš automobilio.
-Atleisk?!-suspigo.-Ar neketini paaiškinti, kur tiek laiko buvai ir kas po velnių tau negerai su galva?!-šaukė ji, kol susirinkau visus daiktus.
-Žinoma ketinu.-atsegiau Troy kėdutę ir jį iškėliau.-Kai nusiraminsi užsuk.-užtrenkiau mašinos dureles ir nukulniavome namo.
Atrakinau duris ir praleidau Troy. Pastačiau lagaminą, o Troy kuprinę bei savo rankinę numečiau ant spintelės. Numovusi sau bei Troy batus palydėjau jį prie jo žaislų.
Pasiėmiau lagaminą, rankinę bei Troy kuprinę ir nuėjau į savo kambarį. Viską palikusi grįžau į Troy kambarį ir sudėliojau jo daiktus į vietą. Padėjusi kuprinę į vietą ėjau savo kambario link. Pasiėmusi tašę ištraukiau dėžutę su nuotraukomis ir ją praplėšiau. Nespėjus nieko išimti nuaidėjo durų skambutis ir nuėjau atidaryti. Už durų stovėjo Zayn su pikta veido išraiška.
-Kur sušiktai tu buvai?!-surėkė.
-Jei ketini rėkti, gali eiti pas El ir kai kartu nusiraminsite, galėsite ateiti.-pasakiau užtrenkdama duris ir palikdama jį ten stovėti.
Už kelių minučių skambutis vėl pasikartojo, tik šįkart tai buvo Niall.
-Labas.-šyptelėjo.
-Sveikas.-padariau tą patį.
-Jaudinomės dėl tavęs. Ar viskas gerai?-paklausė susirūpinęs.
-Yeah. Nori užeiti?-paklausiau.
-Žinoma.-truktelėjo pečiais ir pažiūrėjo per petį į El langą.
-Norėtum kavos, arbatos?-paklausiau.
-Ne, ačiū.-klestelėjo ant sofos.
-Taigi, kodėl ant manęs nerėki?-nusijuokiau į rankas vėl pasiimdama dėžutę.
-Norėtum?-nusijuokė.-Nepyk ant jų. Jie tikrai vos nenusirovė plaukų pamatę, kad tavęs nėra.
-Suprantu, jog padariau blogai nieko nepranešdama, bet šaukimas čia nepadeda.-papurčiau galvą padėdama nuotrauką prie televizoriaus, kur mes visi įamžinti.
-Vis dar jas turi?-paklausė Niall pažiūrėdamas į mano dėliojamas nuotraukas.
-Ką tik parsivežiau.-pergalingai nusišypsojau.
-Pala..-trumpam nutilo.-Ar tu buvai Anglijoje?-džiugiai paklausė.
-Taip.-mirktelėjau ir atsisėdau šalia.
-Pas Emily? Ir Carol?-paklausė.
-Taip.-vėl pasakiau linksėdama.
-Juk tai nuostabu!-apkabino mane ir mes nusijuokėme.-Kaip jos laikosi?
-Tikriausiai taip pat.-pakilnojau pečius.
-Norėčiau čia pasilikti ilgiau, bet visi pas Louis ir El.-sukikeno.-Laukia kol sugrįšiu.
-Žinoma, eik.-šyptelėjau ir atsistojome.
Palydėjau jį iki durų ir pamojavusi jas uždariau.
Patraukiau į virtuvę, kur ėmiau ruošti pietus. Pro langą puikiai matėsi visi sėdintys ten ir galėjau girdėti jų balsus. Niall bandė įsiterpti į pokalbį ir jiems kažką paaiškinti, kol jie tiesiog bandė vienas kitą perrėkti.
Baigusi ruošti pietus iš rankinės išsitraukiau telefoną ir nusprendžiau pagaliau jį įjungti. Palaukiau kelias sekundes, kol ekranas įsižiebs ir man prieš akis iššoko keli šimtai praleistų skambučių nuo El, Dani, Louis, Liam, Niall, Zayn ir net Harry. Išvaliau ekraną ir įsijungusi garsą palikau telefoną ant spintelės.
Atsegiau lagaminą ir lėtai viską iškraudinėjau. Baigusi atsidusau ir išsitraukiau kompiuterį. Susiradusi įsivedžiau Emily ir Carol numerį ir padėjau kompiuterį į vietą. Negalėjau joms skambinti, nes Anglijoje dabar labai ankstus rytas, todėl parašiau žinutę Barbarai ir su Troy pavalgę pietus laukėme svečių. Praėjo pusvalandis, valanda, o Barbaros vis dar nebuvo.
Išgirdau kaip virtuvėje skamba mano telefonas, tad pakilau nuo stalo. Praeidama pro žaidžiantį Troy jį pakalbinau ir nuėjau į virtuvę. Pažvelgusi į telefoną, pamačiau, jog skambina nepažįstamas numeris.
-Klausau?-pridėjau telefoną prie ausies.
-Alex Watson?-paklausė vyriškas balsas.
-Taip. Kas skambina?-pasakiau susiraukdama.
-Aš pareigūnas Jeffersonas. Jūsų draugė Barbara Palvin pateko į avariją ir dabar guli operacinėje. Jos šeimos nariai atsisakė atvykti, todėl skambiname jums.-išdėstė.
-Taip, tuoj būsiu.-sumurmėjau ir padėjau ragelį.