Atrodė tuoj suplyšiu iš jaudulio. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi, rankos drebėjo, o aš niekaip nesugebėjau susikaupti. Stovėjau priešais savo senojo buto duris ir jau ketvirtą kartą kėliau ranką link skambučio, bet vis ją nuleisdavau. Papurčiau galvą ir sulaikydama kvapą paspaudžiau durų skambutį. Už durų girdėjau žingsnius ir vis labiau norėjau bėgti atgal. Akyse po truputį kaupėsi ašaros ir jaudulys vis didėjo. Durų spyna pokštelėjo ir durys lėtai ėmė atsivėrinėti.
Pakėliau akis į priešais stovinčią šviesių plaukų merginą.
-O viešpatie, tu gyva!-sušuko ir prisitraukė mane apsikabinimui.
Atsitraukusi apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir nusivalė išbėgusias ašaras.
-Sveika Emily.-padariau tą patį.
-Užeik, padarysiu tau arbatos, sėskis.-parodė į virtuvės stalą.-Kur po velniais buvai visą šį laiką?-susiraukė pildama karštą vandenį į puodelius.
-Na... gyvenu Kalifornijoje.-truktelėjau pečiais.
-Galvojau, jog visiems palikai atsisveikinimo raštelius ir ėjai nusiskandinti ar kažkas panašaus.-kreivai pažiūrėjo.
-Nutiko daug dalykų, turėjau išvažiuoti.-atsidusau paimdama puodelį.
-Alex, neištikimybė nėra "dalykas".-parodė kabutes.-Viską galėjote išspręsti daug paprasčiau.
-Aš nebuvau jam neištikima. Tai tiesiog nesusipratimas. Be to, išvykau dėl kitų priežąsčių.-truktelėjau pečiais.
-Kokių?-paklausė atsigerdama arbatos.
-Pastojau.-truktelėjau pečiais ir visa Emily burnoje buvusi arbata atsidūrė ant stalo bei manęs.
Sumirksėjau ir nusivaliau nuo veido lašiukus.
-Pastojai?! Nuo ko?!-sušuko atsistojusi nuo stalo.
-Harry.-atsargiai pasakiau.
-Harry?! Po velniais, Alex, kodėl jo nepasilikai?-paklausė šluostydama savo išspjautą arbatą.
-Pasilikti ko?-pasimečiau.
-Vaiko?-išmetė servetėles į šiukšlių dėžę.
-Aš jį pasilikau.-susiraukiau.-Jam beveik treji.
Ji pažiūrėjo į mane ir apsidairė.
-Nematau čia jokio vaiko.-pakėlė antakius.
-Na taip, nes keliauti su trejų metų vaiku devynias valandas nėra labai patogu. Be to, nežinojau kaip reaguosi, jei būtum mane išvijusi, su Troy būtų sunkiau, todėl nerizikavau.-pasakiau.
-Oh... Troy.-pakartojo.-Tuomet kur jis?-paklausė.
-Su savo aukle. Kalifornijoje.-pasakiau.
-Ar ketini pasakyti Harry apie jį? Jei nori gali duoti jo kontaktus. Žinoma jei jie nepasikeitę.-pavartė akis.
-Ne, Harry jau žino.-papurčiau galvą.-Visi žino.
-Ir aš sužinau paskutinė?-susiraukė.
-Ne, Carol dar nežino.-šyptelėjau.
-Nekenčiu tavęs.-nuosijuokė.-Kaip radai juos?
-Tai jie mane rado. El ir Lou mano kaimynai. Beveik visi gyvename viename rajone.-truktelėjau pečiais.
-Oh...-liūdnai šyptelėjo.-Smagu, jog mus aplankei, bet...-trumpam nutilo.-Neesu tikra ar Carol norės su tavimi kalbėtis. Ji pyksta gan stipriai.-atsiduso.
-Manau visi pyksta.-pritariamai linktelėjau.
-Yeah... džiaugiuosi, kad tu čia. Ar planuoji pasilikti ilgesniam laikui?-paklausė.
-Kelioms dienoms.-šyptelėjau.-Nenoriu tau užkrauti problemų, be to, negaliu palikti Troy per ilgai.
-Suprantu.-nusišypsojo.-Pasiilgau tavęs.-išskėtė rankas.
-Aš taip pat.-apkabinau ją taip stipriai kaip galėjau.
-Ką nori nuveikti? Carol vis dar nėra.-paklausė.
-Nežinau. Tai keista. Nemačiau tavęs trejus metus.-atsidusau.-Kodėl tu ne darbe?
-Šiandien man laisvadienis.-šyptelėjo.
Su Emily nusprendėme išeiti į prekybos centrą apsipirkti ir prisiminti senus laikus.
Lėtai žingsniavome didelio prekybos centro grindiniu ir pasakojau Emily viską, kas nutiko per tą laiką kol manęs nebuvo.
-Tai nori pasakyti, jog jis pasako, kad tavęs pasiilgo, jūs rūpinatės Troy ir iš kažkur atsiranda blondinė aštuoniolikmetė?-susiraukė ji.
-Yeah. Niekas nesupranta iš kur ji atsirado. Bet tai nėra mano reikalas, mes neesame pora.-truktelėjau pečiais.
-Manau jis vistiek idiotas.-pavartė akis ir mes nusijuokėme.
-Kaip sekasi dirbti?-paklausiau atsisukdama į ją.
-Tikriausiai puikiai.-atsiduso.-Tai daryti moku gerai, bet neesu tikra ar man tai patinka.-šyptelėjo.-O kaip tu? Ką tu dirbi?
-Tau tai nepatiks.-papurčiau galvą.-Atvykusi į Kaliforniją beveik neturėjau pinigų. Norint ten išsilaikyti, vien klubo valdymo nebūtų užtekę, tad pasirinkau šiek tiek pavojingesnį darbą.
-Pavojingesnį? Kas tu, samdoma žudikė?-nusijuokė.
-Galima ir taip sakyti.-pažiūrėjau į ją.
-Tu juokauji? Juk žinai, kad turi trejų metų vaiką ir jis gali likti be motinos? Pagalvok apie Troy, negali jo palikti auginti tokiam tipui kaip Harry.-piktai aiškino.
-Tu neesi pirma ir manau tikrai ne paskutinė, kuri taip sako. Bet pinigai tikrai dideli, o užduotys nėra sunkios. Be to, visada galima atsitraukti.-truktelėjau pečiais.
Dar kiek pasiginčyjusios apie mano darbą, su Emily patraukėme į maisto parduotuvę. Apsipirkusios nusprendėme grįžti namo.
Iš Emily bagažinės išėmiau maišus su drabužiais, o Emily paėmė maistą. Užlipome laiptais ir kantriai laukiau, kol Emily suras raktus durims atrakinti.
Užėjome į vidų ir Emily stabtelėjo.
-Carol namie.-parodė į vieną porą batų, kurių prieš tai čia nebuvo.
Emily nunešė maistą į virtuvę ir pradėjo kažką gaminti.
Padėjau Emily pirkinius ant jos lovos ir užėjau į savo buvusį kambarį. Apsidairiau šypteldama. Čia dar buvo likusios kelios nuotraukos su Harry, Gemma ir visais kitais. Apsidairiau supratusi, jog Emily tikriausiai čia taip pat atnešė mano lagaminą. Išėjau iš kambario tyliai uždarydama duris ir patraukiau link virtuvės. Įžengusi pamačiau rudų plaukų merginą stovinčią nugara į mane. Šyptelėjau.
-Turi svečių.-pasakė Emily pažiūrėdama į mane.
Carol lėtai apsisuko ir pamačiau jos šypseną. Jai pilnai atsisukus jos veidas subjuro ir iš besišypsančio pasidarė piktas. Greitu žingsniu ji pražygiavo pro mane ir užkliudydama pečiu nukulniavo į savo kambarį. Stipriai trenkusi durimis Carol paliko mus virtuvėje dviese.
-To tikėjausi iš kiekvieno jūsų.-atsidusau.
-Viskas bus gerai, ji negalės pykti ilgai. Manau.-pasakė.
-Yeah, ji pyksta tik trejus metus, tai nėra ilgai.-sarkastiškai pasakiau.
Padėjau Emily paruošti maistą ir netrukus turėjome vakarieniauti.
-Carol! Ateik valgyti!-sušuko Emily.
Netrukus iš kambario išėjo Carol su šiek tiek patinusiu veidu. Puikiai žinojau, jog ji verkė, bet nenorėjau visko daryti per greitai.
Ji prisėdo kiek atokiau ir dėjosi maistą vis piktai debtelėdama į mane. Mačiau, kaip greitai ji stengėsi valgyti, jog nereikėtų sėdėti šioje nejaukioje tyloje. Padėjusi lėkštę į kriauklę ji tyliai padėkojo Emily ir vėl grįžo į savo kambarį.
Kai baigėme valgyti, liepiau Emily eiti ilsėtis, o pati likau sutvarkyti indų.
Iššluosčiau paskutinį puodelį ir padėjusi jį į spintelę pakabinau rankšluostį į vietą. Atsidusau ir atsirėmusi į spintelę apsidairiau. Tyliai nutipenau iki Carol durų ir į jas pabeldžiau. Pravėrusi jas sutikau jos piktą žvilgsnį.
-Aš užsiėmusi.-piktai pasakė.
-Žinau. Aš trumpam.-uždariau jos kambario duris įeidama.-Noriu atsiprašyti. Dar kartą. Žinau, kad pyksti, bet tuo metu nemačiau kito pasirinkimo.
-Neturėjai?!-pašoko nuo lovos.-Tu galėjai likti! Galėjai likti su savo šeima! Bet ne, tu galvoji vien apie save ir leidi kažkokiam kvailam barniui su Harry pakeisti tavo gyvenimą!-šaukė ji.
-Tai nebuvo dėl Harry.-atsidusau negalėdama suskaičiuoti kiek kartų žmonėms turiu tai aiškinti.
-Tuomet kodėl?! Kodėl mus palikai?!-jos akyse ėmė kauptis ašaros.
-Viskas nebuvo taip paprasta.-ėmiau kelti balsą.-Paskui mane visada sekdavo milijonas problemų ir tai visiems pridarydavo rūpesčių.-mano balsas darėsi vis piktesnis.-Galų gale aš pastojau ir negalėjau užkrauti Emily ir Harry, kuris manęs nekentė, tokių problemų.
Carol veidas iš pikto pasidarė liūdnas ir jos akys ėmė bėgioti mano veidu.
-Pastojai?-sutriko ji.-Kodėl iškart nesakei?
-Neturėjau progos.-truktelėjau pečiais.
Carol atsargiai priėjo ir lėtai, lyg bijodama, mane apkabino. Padariau tą patį ir patryniau jos nugarą.
-Pasiilgau tavęs. Labai.-sušnibždėjo ji.
-Žinau, mažyle. Aš taip pat.-skruostu nuriedėjo ašara.
Likusį vakarą Carol pasakojo savo reikalus mokykloje bei šiek tiek apie David, o tada nuėjome miegoti.