Prie manęs privažiavo Lily automobilis ir jai sustojus greitai įsėdau. Padangos sucypė ir mes dideliu greičiu važiavome pas Caleb.
-Ar tu sveika?-paklausė Lily.
-Tikriausiai susilaužiau ranką šokdama iš mašinos, bet nieko baisaus.-pasakiau jai ir ši linktelėjo.
-Tai buvo drąsu.-nusijuokė.-Caleb turėtų tau skirti premiją.
-Tikiuosi, jog jis man skirs naują automobilį.-pavarčiau akis ir nusijuokiau.
Netrukus pasiekėme Caleb ofisą. Turėjome vėl eiti į pagrindinę salę.
Įėjus gavau daug žvilgsnių. Tikriausiai mes paskutinės.
-Tu nesveika! Tau negerai su galva, kodėl taip padarei?! Juk galėjai žūti, nevisprote!-ant manęs ėmė rėkti Barbara.
-Nusiramink, aš nemiriau.-ramiai pasakiau eidama link jos.
-Žinoma ne, bet galėjai! Tas sprogimas buvo didelis! Galėjai užmušti save ir tą žmogų, kuris važiavo su tavimi!-toliau rėkė ji.
-Jei nenustosi rėkti šausiu tau į koją.-pasakiau ir salėje nuskambėjo juokas.
Barbara susinervino ir nukulniavo į kitą vietą atsisėsti. Aš klestelėjau pirmoje eilėje šalia Michael. Kažkur tarp visų įsimaišęs sėdėjo ir Harry, bet stengiausi apie tai negalvoti.
-Tai buvo drąsu, Alex. Bet pavojinga.-ištarė Caleb.
-Manai aš to nežinau? Caleb, žinau, jog turėjau pasirinkimą ir galėjau pasitraukti. Bet buvo puiki proga ir aš ja pasinaudojau.-atsakiau.
-Galėjai žūti.-ištarė jis.
-Bet nežuvau.-mano balsas ėmė kilti.
Caleb tai pastebėjęs nukreipė temą ir aptarė likusių žmonių nuveiktą darbą.
-Taigi, kita užduotis po keturių savaičių, tikiuosi, jog prisijungsite.-atsisveikindamas tarė Caleb ir visi atsistojome.
Išeidama į kiemą pasivyjau Barbara ir pagavau ją už rankos.
-Žinau, kad pyksti ir aš atsiprašau.-pasakiau jai atsisukus.
-Alex, tu net neįsivaizduoji koks jausmas žinoti, jog tavo geriausia draugė vos nemirė!-jos akyse susikaupė ašaros.
-Puikiai tai žinau. Per praeitą užduotį visi manėme, jog tu nebegrįši.-pasakiau glostydama jai nugarą.-Mums viskas gerai ir tuo reikia džiaugtis.-pasakiau jai atsitraukus.
Ji nusišluostė ašaras ir linktelėjo.
-Nenoriu įsiterpti į šį jautrų momentą, bet gal jus reikia parvežti?-paklausė Niall apsikabindamas.
-Barbara, čia Niall. Susipažinkit.-pasakiau ir jie paspaudė vienas kitam rankas.-Tuoj grįšiu.-pasakiau ir nustriksėjau prie Zayn ir Louis.
-Sveika.-apsikabinau su Louis.
-Noriu kąnors nuveikti.-pasakiau nusijuokdama.
-Naktį?-paklausė Zayn.
Palinksėjau. Šalia mūsų iš kažkur išdygo Danielle su Eleanor ir nusprendė palaikyti mano idėją.
-Tai?-paklausiau.
-Gerai.-truktelėjo pečiais ir susižvalgę su Lou linktelėjo.-Pakviesiu kitus. Ar tavo draugai norės prisijungti?
-Galbūt tik Barbara. Su kitais nepalaikau ryšių.-žiūrėjau į tolstančias Lily, Michael ir Andy figūras.
-Nuveiksime kažką linksmo.-pasakiau grįžusi prie Barbara ir Niall.
-Nepyk, bet aš noriu namo. Tikrai ne kaip jaučiuosi.-pasakė Barbara.
-Parvešiu tave. Vėliau prisijungsiu prie jūsų.-pasakė Niall.
-Puiku.-linktelėjau ir jie išėjo.
Nukulniavau prie Zayn mašinos ir truktelėjusi dureles, jas atidariau. Viduje manęs jau laukė Malik.
-Su kuo dabar važinėsi?-nusijuokė užkurdamas variklį.
-Nejaugi manai, jog uždirbusi šiuos pinigus kišu juos į kojinę?-atsisukau į jį.-Turiu kitą mašiną.
Toliau važiavome tyloje. Neklausiau kur važiuojame, nes pasitikėjau juo.
Įsukome į apleisto dviejų aukštų pastato kiemą ir Zayn užgesino mašiną.
-Bijai?-paklausė, kai išlipome.
-Kol kas ne.-nusijuokiau.-Ar kiti atvažiuos čia?
Apsidariau aplink. Buvome vieni.
-Taip.-atsakė trumpai.
-Visi?-paklausiau bijodama išgirsti atsakyma.
-Nežinau ar jis bus, Alex.-papurtė galvą.
Vaikščiojau aplink ratais ir spardžiau akmenukus, kol pagaliau pasirodė Liam ir Louis automobiliai.
-Aš bijau tamsos, jūs nesveiki.-pasakė vos išlipusi El.
Dani truktelėjo ją už rankos ir abi atėjo prie manęs. Kol vaikinai kažkam skambino mes šnekučiavomes ir su Dani stengėmės įtikinti El, kad nebus baisu.
Į kiemą įsuko dar dvi mašinos. Iš vienos išlipo Niall ir kažkokia mergina. Negalėjau įmatyti per tamsą.
Kito automobilio durelės atsidarė ir jau antrą kartą per šiandieną pamačiau rudas garbanas. Iš tolo stebėjau kaip jis juda link mūsų ir trumpam sulaikiau kvapą.
Stebėjau jį kol mane kažkas papurtė.
-Alex?-atsisukau į merginą.
-Barbara? Tu grįžai?-paklausiau nustebusi.
-Taip, Niall perkalbėjo.-nusijuokė.-Eime?-paklausė ir ištiesė parankę.
-Taip, žinoma.-atsakiau įsikibdama į ją.
Apsidairiusi supratau, kad Dani ir El buvo seniai mane palikusios ir dabar ėjo su savo vaikinais. Eidama supratau, kad skausmas rankoje visiškai dingo ir tikriausiai jai nenutiko nieko rimto.
Įėjus į pastato vidų mus pasitiko tamsa, todėl visi įsijungėme žibintuvėlius telefonuose.
-Išsiskirstom ir žaidžiam slėpynių.-pasakė Zayn šviesdamas sau į veidą iš apačios.
-Mums juk ne penkeri.-nusijuokė Liam.
-Aš sutinku.-pasake Niall.
-Aš taip pat.-pridūriau.
Netrukus sutiko ir visi kiti. Išjungę žibintuvėlius nubėgome slėptis, o Zayn liko skaičiuoti iki šimto.
Užbėgau į antrą pastato aukštą stengdamasi kažką įmatyti. Lėtai vaikščiojau ieškodama, kur galėčiau pasislėpti, kai išgirdau Zayn žingsnius. Per vėlu.
Supanikavusi atbulomis ėjau kolidoriumi bandydama įžiūrėti kada Zayn užlips laiptais.
Kažkas stipriai truktelėjo mane atgal ir uždengė burną, jog nerėkčiau. Stovėjome kažkur tarp siaurų sienų.
Šiek tiek pasimuisčiau ir trenkiau už manęs stovinčiam žmogui, bet manęs jis nepaleido. Jis pasilenkė man prie ausies.
-Nustok muistytis ir mane trankyti, kitaip mus suras.-sušnabždėjo.
Per kūną nuėjo šiurpuliukai, kai supratau, kad esu visiškai prie pat Harry ir jis laiko mane apkabinęs.
Linktelėjau ir jis lėtai nuėmė savo ranką man nuo burnos padėdamas ją man ant liemens.
Pro mus praėjo Zayn ir aš sulaikiau kvėpavimą. Nieko neradęs jis apsisuko ir nusileido laiptais žemyn.
Nors galėjome laisvai iš čia išeiti, abu stovėjome nejudėdami.
Girdėjau kaip apačioje Zayn surado Liam, El, Louis, vėliau Dani ir Barbara. Likome tryse.
-Jis mus ras.-sušnibždėjau.
-Ne. Eik paskui mane tik tyliai.-pasakė ir išlindome iš savo slėptuvės.
Harry paėmė mano ranką ir mažais žingsniukais slinkome pro laiptus į kitą kolidoriaus galą. Tamsoje nieko nemačiau, bet tikėjausi, jog Harry žino ką daro. Netrukus priėjome kolidoriaus galą ir Harry kaip įmanoma tyliau atidarė iš kažkur atsiradusias duris. Už durų buvo laiptai, kurie vedė į viršų. Neįsivaizdavau, kur lipam, nes šis pastatas turėjo tik du aukštus. Harry pastumęs lubas atidarė angą, kuri vedė ant stogo.
Užlipę apsidairėme.
Vaizdas buvo kvapą gniaužiantis. Iš čia matėsi didelė dalis miesto ir visos švieselės bei žibintai. Kelias minutes tiesiog stovėjau dairydamasi ir grožėdamasi matomais vaizdais.
Netrukus šalia manęs atsistojo ir Harry.
-Tai keista.-pasakiau žiūrėdama tolyn.
-Kas?-paklausė taip pat neatsisukdamas.
-Juk žinai.-sumurmėjau.
-Taip, tikriausiai.-pasakė ir toliau tyloje stebėjome miegantį miestą.
-Gerai.-linktelėjau.
-Noriu tau labai daug pasakyti ir paklausti, bet nerandu tam žodžių.-išlemeno.
-Tuomet aš palauksiu, kol tu juos surasi.-nusišypsojau.
Visą laiką taip ir nepažiūrėjome vienas kitam į akis, tik ramiai stovėdami apžiūrinėjome šviesas. Pamiršome, jog vis dar vyksta žaidimas ir mes turėtume slėptis.
Anga už mūsų pakilo ir ant stogo atsirado Zayn bei kiti, bet atrodo mums su Harry tai visai nerūpėjo. Atsukę visiems nugaras vis dar žiūrėjome į tolį.
Pasigirdo šnabždesiai ir žmonės už nugarų po truputį ėmė leistis žemyn.
-Turėtume grįžti.-ištarė Harry po penkiolikos minučių.
-Taip.-pritariau ir apsisukusi ėjau link angos.
Nusileidę ėjome tyloje ir pasukome skirtingais keliais. Aikštelėje buvo likusios tik dvi mašinos - Harry ir Zayn.
Įsėdau pas juodaplaukį į automobilį ir prisisegiau diržą. Zayn nieko neklausdamas užvedė variklį ir greitai išvažiavome palikdami kylančias dulkes.